Azkabanas

- Nepasitikiu - beveik neabejoju, kad išrinksi man metais jausnesnį akiniuotą moksliuką, - sumurmėjo net susiraukusi nuo tos minties. - Oh, dabar jau į ką aš pavirtau? Jeigu vyras permiega su daug panų, tai jis čia jau maždaug nežinau, labai pasikėlęs kazanova, o jeigu tai padarau aš, tampu paleistuve? - tikrai susierzinusi, Mo pakėlė balsą. - Aiškink tai savo sūnėnui, - vyptelėjo, susikryžiuodama rankas ant krūtinės.

- Tetaaaa... ne visi raktai, kurie bandė atrakint mano spyną, buvo geri, - sumurmėjo, ignoruodama tai, kaip iškrypusiai nuskambėjo jos pačios žodžiai.

- Klausyk, aš sveika, nenėščia, turiu vaikiną ir nepaleistuvauju, kame visame tame tu matai problemą? - susiraukė. Nužvelgusi į ją ištiestą Amės lazdelę, beveik net nespėjo sureaguoti kaip pati liko be savosios ir buvo nublokšta į kamerą. Kadangi ganėtinai stipriai trenkėsi ant grindų, garsiai cyptelėjo, tačiau ignoravusi skausmą petyje, greitai pakilo nuo žemės į rankomis įsikabino į kameros grotas.
- Negali taip su manim elgtis! - suriko.

Nužvelgusi tolyn nuskrendančią savo lazdelę, Mo stipriai rankomis suėmė savo kameros grotas ir beviltiškai pabandė jas pajudinti iš vietos.
- Teta! - net nesavu balsu suriko, žiūrėdama kaip Ami palieka koridorių. Supratusi, kad iš riksmų akivaizdžiai nieko nepasieks, beveik isteriškai sumurmėjo "ji tikriausiai juokauja" ir giliai įkvėpusi, stengdama susitvardyti, nugara atsirėmė į grotas, kuriomis tuoj nuslydo iki žemės. Kojas sulenkusi per kelius, stipriai užsimerkė ir į juos įsikniaubė. Tiesa, Mo su savim turėjo devynių milimetrų kalibro pm'ą, kurį prieš kažkiek laiko miške jai davė Mel, bet juk kulkomis neišžudysi psichų, ką?

Išgirdusi kažkokius neaiškius garsus, o netrukus pastebėjusi ir nuo kameros besitraukiančius psichus, Mo pakilo nuo žemės ir rankom suėmė grotas.
- Teta? - tyliai tarstelėjo (nors šiaip nebuvo reikalo garsiai šnekėti, mat garsas labai paprastai vaikščiojo kalėjimo sienomis), ir prikando lūpą, bandydama pro grotas įžiūrėti kuo daugiau.

Nesitraukdama nuo rankomis stipriai įsikabintų grotų nė per žingsnį atgal, Mo nužvelgė priartėjusią personą.
- Prašau pasakyk, jog tu čia tam, kad mane iš čia ištrauktum,- prikando lūpą.

Kiek pasitraukusi, Mo sumirksėjo, Aivei taip lengvai kamerą atrakinus ir įėjus vidun. Išėjusi į koridorių, nužvelgė pasilikusį Amės ir atsiradusį Ivanos gynėjus, o tada tokia visa patenkinta vyptelėjo beveidžiams psichams, stovinčiams nuo Moncės per šimtą metrų. Pasisukusi į merginą, rankose laikančią savo parfumerinę dėžutę, nesusilaikiusi sukikeno, aiškiai supratusi, jog realiai jos tikslas buvo ne pati Mo.
- Kaip galėčiau atsidėkoti? - pasiteiravo, ieškodama kažkur čia turėjusios būti savo lazdelės.

Išgirdusi Ivės žodžius, Mo sustabdė savo paieškas ir pakėlusi akis į merginą, sumirksėjo.
- Tu... rimtai? - kilstelėjusi antakį sukrizeno. - Vau, ummmm renkuosi pasimatymą, - krizendama tarstelėjo. Atsukusi Aivei nugarą, tokia visa išsišiepusi dėl tokio nesusipratimo, pasilenkė nuo žemės paimti savo lazdelės.

Pakėlusi lazdelę, Mo atsitiesė ir įsitikinusi, jog tas medžio gabalėlis visai nesulūžo, jam nebuvo padaryta jokia žala, nupūtė dulkeles ir pasisuko į merginą.
- Well... aš turiu kavinę Kiauliasodyje, - sukikeno. - Iš kur atvykai? - pasiteiravusi kilstelėjo antakį.

- Mm, aš ir sakau, kad tavo akcentas labai keistas, - kiek prisimerkė Mo. - Monica. Monica Hilton, - sukikeno prisistatydama ir ištiesdama dešinę rankutę Ivei.

- Oh, dėl viso šito kalta mano teta, - pavartė akis Mo. - Jeigu nebūtum čia atsiradus, ko gero dar ilgai būčiau čia buvus, - tyliau sumurmėjo. Išgirdusi tokį... nežinau, komplimentą, labai jau neįprastą, kiek prisimerkė.
- Ummm... ačiū, - sukikeno, eidama paskui.

- Ji ir yra šalta, - atsiduso pavartydama akis. - Tiesiog aš padariau tai, kas jai nepatiko. Ir padariau tai daug kartų, - sukrizeno. Išėjusi į kiemą su Ivana, Mo apsidairė.
- Nimfa, šiandien vakaras. Tau tinka? - kikendama kilstelėjo antakį.

- Viso, - šyptelėjo Mo, mosteldama Aivei rankute. Likusi viena, įsikišo savo lazdelę atgal į jos vietą ir dingo oru.