Siauras skersgatvis

- Neprižadi?
Susiraukė Allanas ir įniršęs vėl griebė Eddy už jo drabužių atlapų. Iš keliėno kelis kartus spyrė vaikinui į pilvą [[taip, nemoku muštis, so what? xD]], o tada iš stipriai suspausto kumščio trenkė šiam į snukelį. Atsitraukęs ir palikęs Eddy klūpėti (c'mon, tokie smūgiai tiesiog privalėjo jį parklupdyti), su panieka nužvelgė vaikiną.
- Ir tai prilygsta visiškam niekui kas tau bus jeigu aš sužinosiu, kad tu jai kenki.
Sušnypštė. Apsisukęs nuėjo tolyn ir tuoj dingo oru.

Eddis atsistojos.
-Asilas... Jau bėgi?
Su pirštu nusivalė kraują bėgantį iš lūpos ir dingo oru.

Bren nusekė paskui vyrą jau išsitraukusi svetimą lazdelę ir pasiruošusi ją naudoti. Jiems išėjus lauke jau buvo beveik visai tamsu, bet vis dar vaikščiojo būriai žmonių. pasivedėjusi jį į kažkokį tuščią skersgatvį, mostelėjo lazdele.
- Expelliarmus!
Jo lazdelė mikliai atsidūrė Bren rankoje, o jis nesupratęs kodėl ji taip padarė atsigręžė į merginą. Ši giliai įkvėpė, bandydama nusiraminti ir sutramdyti kiek virpančią ranką.
- Rodos, rimtai prisidirbai.- Kiek prisimerkusi lėtai tarė.- Crucio!
Vyro keliai sulinko ir jis susmuko ant žemės. Tada nusijuokė ir pradėjo lėtai keltis.
- Nemokša.- Metė jis atsistojęs, žengdamas Bren link.- Kokia tu Mirties Valgytoja jei net kankinti nemoki?- Kalbėjo jis. Bren žengė kelis žingsnius atgal nutaikiusi į jį lazdelę.- Reikia labai norėti, kad žmogui skaudėtų, o ne virpėti iš baimės, kaip darai tu, mergyte. Nusivyliau Amiki, ji nebežiūri, ką priima į mūsų gretas. Tu tikrai nesugebėsi manęs nudėti, o tada Amiki nudės tave.- Prisimerkęs aiškino jis.- Aišku, jei po manęs iš tavęs dar kas nors links.
- Nesiartink.- Aiškiai liepė Bren, jis aišku nereagavo, tad ši žengė dar porą žingsnių atgal.- Crucio! Crucio!- Laidė ji kerus, bet šie, rodos, visai neveikė. Ir ištarti nedovanotinų kerų burtažodį dar ir dar kartą nebebuvo taip baisu, problema tik ta kad jis nelabai veikė.
Vyras pradėjo šaižiai juoktis ir dar žengė kelis žingsnius panaikindamas atstumą tarp jų.
- Tikra nemokša.- Metė jis ištiesė pirštus link jos kaklo. Laimė Bren spėjo refleksiškai atšokti šalin.
- Avada kedavra!
šuktelėjo ji pati nepagalvodama ką ištarė. Neaišku kaip sugebėjo ištarti šį burtažodį. Plykstelėjo žalias žaibas ir vyras susmuko be gyvybės ženklų. Vis dar išsižiojusi Bren žengė žingsnį atgal žvelgdama į vyrą sau prie kojų. Po akimirkos suprato ką padarė, ir šaižiai iškvėpusi apsisuko ant kulno ir dingo oru.

Be jokios aiškios priežasties skergatvyje oru atsirado Mo. Išsitraukusi ir rankutėje suspaudusi lazdelę, nuėjo tuščiu, tamsiu ir akmenim grįstu keliu tolyn.

Danielis tyliai oru atsirado skersgatvio pradžioje ir staigiai išsitraukęs lazdelę ir nešdamas ją prieš save akimis nepraleisdamas nė vieno žmogaus ėjo link jam ne visai žinomos parduotuvėlės, nes juk jis niekada nebuvo koks blogiukas, kad vilktusi čia be priežasties. Jo veide buvo matyti susirūpinimas ir šiokia tokia baimė. Beeidamas išgirdo žingsnius ir iš baimės nežinodamas ką daryti staigiai sušuko:
- Expelliarmus!
išgirdęs, jog nepažystamojo lazdelė nukrito jis priėjo artyn iškišęs lazdelę prieš save ir nepažystamąjam o gal reikėtu sakyti "nepažystamąjai" pasirodžius šviesoje jis net pašoko iš vietos, nes... pamatė tokioje netikėtoje vietoje pačią Mo.
- ką tu čia darai? - sunerimo net nesisveikinęs.

Išgirdusi nuginklavimo užkeikimą, Monica staigiai apsisuko, tačiau net nespėjo tarti nei žodelio, kai prarado lazdelę ir dėl kerų stiprumo tėškėsi į šaltą sieną. Garsiai sudejavusi, rankute pabandė prisidengti akis nuo artėjančios šviesos, tačiau pro praskleistus pirštus pamačiusi ganėtinai pažįstamą veidelį, prisimerkė.
- To paties paklausti galėčiau tavęs, - sumurmėjo. - Ir nuleisk tą lazdelę, - kiek susiraukė.

Danielis tuojau pat nuleidęs lazdelę išlemeno:
- nesitikėjau čia sutikti pažystamų... - nutesė norėdamas nukreipti temą. - ir atsiprašau dėl lazdelės, tikiuosi su ja viskas tvarkoj...

- Aš... umm... - numykė Mo, ieškodama įtikinamos priežasties, kurią galėtų pateikti Danieliui. Išgirdusi apie lazdelę, ištiesė ranką į vaikiną, laukdama kol šis atiduos tą medžio gabalą. - Lazdelė tai lazdelė, būtų buve daug geriau, jeigu nebūtum į mane paleidęs kerų ir jais mane tėškęs į sieną, - sumurmėjo.

- nu Mo, atsiprašau... - sumurmėjo.

- Prašau. Bet rimtai, lazdelės prieš mane daugiau nekelk. Man tai nepatinka, - kiek susiraukė Mo, tačiau tuoj sukikeno ir pasitraukė nuo sienos bei atsidūrė vaikinui už nugaros.
- Ko tau čia reikėjo?

- na tai dėl... - nutesė galvodamas kaip čia pasakius. - truputį asmeniško dalykėlio. - tarė ir pasisuko į ją.
- Beje, kad jau susitikom norėčiau tau kai ką pasakyti ir pakviesti! - linksmiau tarė.

Monica kilstelėjo antakius.
- Nagi nagi, klausau, - sukikeno išgirdusi apie kažkokį kvietimą.

- bus mano gimtadienis... ir aš savo namuose darau balių visą dieną - nuo ryto, iki vakaro... Ar ateisi? - išdėstė bei paklausė.

- Ateisiu tik tuo atveju, jeigu tavo šventėj nebus kitų vilkolakių, vampyrų ir panašių padarų, mano gyvenimas ir taip gerokai per keistas, - prisimerkė. Įsmeigusi akutes į Dan, Mo šyptelėjo ir vaikiną apkabino. - Su artėjančiu, - sukikeno.

- Oh. Tarsi aš būčiau labai laimingas, kad esu vilkolakis ir turėčiau milijonus tokių draugų. - sumurmėjo. - ačiū.

Atsitraukusi Mo prikando lūpą, aiškiai supratusi, kad nelabai tinkamai pajuokavo.
- Pardon, nenorėjau, - sumurmėjo.

- niekis.
tarė ir apkabinęs merginą lengvai pritraukė arčiau savęs.

Pritraukta arčiau Danielio, Mo kilstelėjo antakius.
- Gera žinot, kad... nepyksti, - sukikeno.

jisai patylėjo įsižiūrėjęs į Mo akis. O po to jo lūpos iš lėėto priartėjo prie Monicos ir susiliejo.

Tyloj Mo stebėjo Danielio akis ir veik nemirksėdama artėjančias jo lūpas. Pajutusi jas ant savųjų, iš lėto atsakė į bučinį.

Nenutraukė bučinio ir, kad būtu didesnis ir geresnis efektas užsimerkė.

Dar kelias akimirkas vysčiusi bučinį, Mo galiausiai sutrikusi atsitraukė ir prikando lūpą.
- Aš... negaliu, - sumurmėjo, vengdama akių kontakto su vaikinu.

- jeigu tiesą sakant, tai aš irgi... - nutesė, žiūrėdamas į ją.

- Apsimeskim, kad to nebuvo, - sumurmėjo, ir giliai įkvėpusi, pakėlė žvilgsnį į vaikiną.

- tegul tai būna mūsų mažytė paslaptis. - tarė.