Prekystalis

Allanas pravėrė duris, o su lig tuo veiksmu, virš durų esantis skambutis suskambėjo ir senam žmogeliukui už prekystalio pranešė apie naują lankytoją. Susikišęs rankas į apsiausto kišenes, vyras nužvelgė lentynose sustatytus daiktus. Jo žvilgsnį patraukė nuostabus opalų vėrinys.
- Neliesk jo.
Perspėjo senukas, kol Allanas nespėjo prikišt prie jo nagų. Prięjęs prie prekystalio, vyras į jį atsirėmė alkūnėm ir žvilgtelėjo į pardavėjų.
- Man reikia žiedo. Pageidautina su deimantu. Būtų idealu, kad jis būtų neužkeiktas, kaip kad kiti daiktai šitoj parduotuvėj.
Sumurmėjo.
- Nežinau...
Lišnai nutęsė pardavėjas. Nenusiteikęs derėtis, Allanas suėmė jį už marškinių ir grubiai pritraukė arčiau per prekystalį.
- Arba tu jį man duosi ir aš tau sumokėsiu, arba tau padarysiu kažką blogo ir pasiimsiu jį už dyką.
Sušnypštė.
- Scottai, prieš dešimt metų jau pirkai žiedą savo moteriai. Dabar jau reikia deimantinio? Užsimojai to, ko negali pasiekti?
Nė kiek neišsigandęs vyptelėjo senukas. Allanas jį stipriai atstūmė ir pardavėjas trenkėsi į lentyną už nugaros.
- Aš nenusiteikęs derėtis.
Ištarė Scottas. Susilaikęs nuo dar vieno įgėlimo Allanui dėl ex žmonos, pardavėjas pakilo ir atsidusęs įteikė vyrui nedidėlę dėžutę su žiedu. Ją gavęs, Allanas ją pravėrė, norėdama įsitikinti, kad su žiedu viskas gerai. Auksinio žiedo 56 karatų didelis deimantas švietė iš tolo, o įtartina galėjo pasirodyti tik tai, jog rankose Allanas laikė tokį brangų papuošalą. Uždaręs dėžutę, vyras ją įsikišo į kišenę ir ant prekystalio paklojo pinigus.
- Malonu bendradarbiauti.
Vyptelėjo ir paliko krautuvę.