Koridorius

Sergej atėjo į koridorių ir sau švilpaudamas laukė grobio - Monicos.

Nusprendusi trumpam palikt kambarį be Deivio žinios, kad išeit kažkur ir kažkiek pasižmonėt, net jeigu bendravimas su žmonėm truktų tik tol, kol būtų pasiektas liftas ar laiptai žemyn, Mo išėjo į koridorių. Rankute perbraukusi sau per plaukus, išsitraukė savo išmanųjį telefoną. Jį minkydama ir rašydama žinutę kažkokiam pažįstamui, net nepastebėjo kaip atsidūrė kažkieno kelyje. Atsimušusi į čia buvusios personos krūtinę ir iš rankų išmetusi telefoną, susiraukė bei pakėlė akutes į jau ganėtinai pažįstamą veidą.
- Ką tu čia veiki? - taip veik piktai sumurmėjo, nė nepasivarginusi atsiprašyti.

Jis pakėlė akis į Monica.Šiaip, jis nužiūrinėjo savo batus ar pakankamai švarūs.Nudžiugęs šyptelėjo.
-Atostogauju su Systra ir jos draugu...
Linksmai tarė.
-O, tu?
Tada pamatęs jos balse pyktį.
-Klausyk, sorry dėl ano karto, kad tave pavadinau mergaičiuke, aš nenorėjau, nepyk.
Vyptelėjo.

Nuo žemės pasikėlusi savo telefoną, Mo rūpestingai nuvalė jo ekraną ir įsitikinusi, kad pats prietaisas nesugedo, įsimetė jį į kišenę. Išgirdusi tą linksmą vaikino balso toną, kiek prisimerkė. Andrew minėjo, kad išlekia kažkur atostogaut su buvusia ir jos broliu, ir Sergėjus puikiai čia sutapo, bet per daug to nesureikšminusi, atsitraukė per žingsnį atgal.
- Atleisk, kad mintyse tave išvadinau idiotu, nepyk, - plačiai nusišypsojo ignoravusi klausimą. Oh, jeigu jau Amė nekenčia Sergėjaus, tai tikriausiai taip pat kaip kalė turėtų elgtis ir pati Moncė.

Jis nusikvatojo.
-Aaa, reikėjo sakyt garsiai, bet dabar žinosiu.
Atsakė Sergej.
-Klausyk, Amė apie mane turbūt prisakius visokio brudo?Žinok, aš toks nesu.Ir, jei gali pasakyk jai, kad aš noriu su ja palaikyt gerus santykius ir nenoriu jokių pykčių.Pats, pasakyčiau, bet kaip bandau gaunu dozę nukryžiavimo kerų ir kažkokio gėrimo ant veido.
Vyptelėjo.

- Žinai, Sergėjau, juk toks tavo vardas?.. - kilstelėjusi antakį sumirksėjo, - man tikrai neįdomūs jūsų santykiai, - pavartė akutes. - Aš čia tam, kad paatostogaučiau ir dabar mažiausiai noriu girdėti tavo nusiskundimus dėl mano tetos, - sumurmėjo ir apsisuko eiti.

Jis paimė už pečio ir stengdamasis kuo švelniau atgręžė į save, bet aišku nelabai pavyko, nes nepamirškim, kad jis raumenų kalnas :D.
-Taip, mano vardas Sergėjus.
Ramiai atsakė.
-Gerai, aš visai nesiskundžiu tavo teta, tik paprašau šiokio tokio prašymo.
Pavartė akutes.
-Klausyk, pasistenk su manim susipažint iš naujo.Gal, kad artimiau susipažintumėm, nueikim į kokį restorana, aš vaišinu.Prašau.

Su visai nešvelnia jėga atgręžta atgal į vaikiną, Mo nustebusi kilstelėjo antakius. Išgirdusi Sergėjaus norus/ketinimus/planus, kiek prisimerkė.
- Kas už viso to slypi? - kilstelėjo antakį, įtariai nužvelgdama vaikiną.

Jis nusišypsojo.
-Tiesiog draugiškas pabendravimas ir prancūziški delikatesai.

- Draugiškas pabendravimas, kurgi ne, - sau sumurmėjo pavartydama akutes, vis dar įsitikinusi, jog už viso to slypi kažkas negero ir Sergėjus yra kažką suplanavęs sukto. - Koks skirtumas, galim pabandyt, - atsiduso, pakeldama žvilgsnį į vaikiną.

Neišgirdęs ką Mo sumurmėjo Sergej nušvito ir valiūkiškai žybtelėjo akimis.
-Gerai, aš čia tik dvi dienas, gal žinai kokį gerą restoraną?

- Iš tiesų tai, aš nedaug ką ilgiau čia nei tu, bet gal kur nors netoli viešbučio kokį rasim, - gūžtelėjo pečiais ir mostelėjusi rankute ją sekti, nužingsniavo tolyn.

Sergej nutipeno paskui Mo naršydamas galvoje restoranų sąrašus.

Sergej vėl tradiciškai išlindo į koridorių laukdamas Mo nuobodžiai stypsojo žvelgdamas lubas.

O netrukus išlindo ir pati Mo. Apsidairiusi, lėtu žingsniu patraukė link Sergėjaus, murmėdama kažką panašaus į "negaliu patikėti, kad aš tą darau".
- Heeey, - pasisveikino priartėjusi prie vaikino.

-Laaabas.Nesitikėjau, kad ateisi.
Nudžiugęs sukikeno.
-Nieko pries jei apkabinsiu tave?

- Žinai, aš ir pati nesitikėjau, kad ateisiu, - tyliai sumurmėjo ir pavartė akutes. - Sure, why not? Vieną kartą jau visvien tai savavališkai padarei, - sukrizeno ištiesdama rankutes į Sergėjų.

-Na, bet šauniausia, tai kad visgi atėjai.
Pareiškė apkabindamas ją ir šiek tiek iš laimės pakėlė į viršų.
-Na, lets go?

Sukikenusi ir galiausiai vėl atsidūrusi ant žemės, Monica linktelėjo.
- Turiu kremą nuo saulės, rankšluosčių, dekutį, žodžiu, viską, ko mums gali prireikt, - sukikeno, ant paties pasitaisydama tašės šleikutes.

-Geriau ir būt negali.
Apsidžiaugė dar labiau.
-Duok, panešiu.
Pasisiūlė parodydamas į kuprinę ar kas tai buvo ir išsivedė Mo į paplūdimį.