Luvras

[...]

-Štai ir Luvras.-šyptelėjo.-Tuoj palauk truputį.-sukikeno ir pradėjo fotkinti jo išorę.-Na, galim eiti toliau.-sukrizeno ir vėl įsikibęs į Mashos ranką, nusivedė ją už vartų((?) nu nežinau kaip čia paaiškinti :D)-Matai tą piramidę?

Linktelėjusi, Masha apsidairė. Nuvesta už vartų ar kažko tokio, pakėlė akutes ir nužvelgė piramidę.
- Matau, - patikino linkteldama. - Kas ten yra? - prisimerkė.

-Ten yra muziejus. Girdėjau, kad norint jį visą apeiti reikia maždauk savaitės.-išsišiepė ir kelis kartus nufotografavo piramidę.

- Savaitės? - išplėtusi akutes, Maška sumirksėjo. - Ūū, gaila, kad tiek laiko mes jam neskirsim, - sukrizeno,

-Taip.-atsiduso Andrew.-Na, nieko tokio. Kadanors.-sukikeno ir paprašė vieno turisto, kad juos abudu nufotografuotu, taip, kad matytusi ir piramidė.-Šypsokis.-sukikeno ir apsikabino Masha.

Atsistojusi šalia Andrew, taip pat jį apkabino.
- Šypsausi, - sukrizeno ir nutaisė plačią šypseną. Turistui kelis kartus juos nufotografavus, jam padėkojo ir atsiėmė fotoaparatą.

Andrew plačiai nusišypsojo ir laukė kada turistas juos abu nufotkins.
-Merci.-padėkojo ir pasiėmęs fotiką nufotografavo visą vaizdą aplinkui.-Na, štai. Dabar link Eifelio reiks eiti apie pusvalandį, nes iki jo toli eiti.-prikando lūpą ir sukikeno.

Po visą Paryžiu skraidė pelėda ieškodama Hedysono. Po visos dienos paieškų, ji priskrido prie jo ir įteikė jam laikšką.

Laiško turinys:
Sveikas, Andrew Hedyson. Esu naujasis magijos ministras James Brown. Noriu tiesiog pranešti, kad tavo vietą darbe užemė kitas žmogus ir tu esi atleistas.
Braunas.

Gavęs laišką Andrew nustebo ir pažvelgė iš kur jis jį gavo.
-Jis iš Magijos ministerijos. Ne, dabar neskaitysiu, kai grišym į viešbutį tada.-sukikeno ir įsikišo į kišenę laišką.-Turbūt rašo apie kaškokius darbus kuriuos turėsiu nuveikti papildomai už tą praleistą laiką.-pavartė akutes.-Anw, keliaujam toliau?-sukikeno.

- Pusvalandį? Eiti? Su šitais aukštakulniais? - susiraukė Masha ir beviltiškai atsiduso. - Mes juk galim keliauti metro arba... - kiek prisimerkusi priėjo arčiau Andrew ir pažvelgė jam į akutes. - ...arba oru... - nekaltai sumirksėjo. Nužvelgusi pelėdą, kuri įsiterpė tarp jų abiejų, Masha, priversta atsitraukti, kiek susiraukė.
- Neabejoju, kad tau atėjo laiškas su premija, - sukrizeno.

-Na, galim ir oru, bet negi nenori kokių siuvenyrų iš Paryžiaus? Pakeliui bus daug kioskelių. Ir išeinant iš Luvro bus labai gražūs laukai, su gražiom statulom ir pnš.-sukikeno.

- Suvenyrų? Kam aš juos dovanočiau? - sukikeno Masha, tačiau prisiminusi Luką, užsičiaupė. Dieee, ji juk jam nesakė, kad išlėkė su broliu ir savo ex į Prancūziją, jeigu ji jam parvežtų kokį prancūzišką dalykėlį, Lukui obviously kiltų įtarimas, bo Masha prispango, jog randasi kažkur Šveicarijos kalnuose darbo reikalais. O be jo, daugiau nelabai kam ir bebuvo pirkti suvenyrus.
- Kodėl gi ne, - pavartė akutes beviltiškai atsidusdama. - Juk mes čia apžiūrėt miesto, o ne pakeliaut oru, right? - sukikeno.

-Na, kokiam Lukui.-sukikeno.-Na, tada eime.-šyptelėjo ir suėmęs Mashą už rankos išėjo iš Luvro teritorijos. Praėjus maždaug pusvalandžiui jau prasidėjo siuvenyrų kioskeliai.
-Oh, pardon. Turbūt gausis ilgiau nei pusvalandis.-prikando lūpą.-Eisim dar gerą pusvalandį. But, štai čia yra kioskeliai kuriuose gali ką nors nusipirkti.-sukikeno.

- Mhm, žinoma, - pavartė akis Masha. Ėjusi šalia Andrew, laikydamasi už jo rankutes, mergina jau po pirmų dešimties minučių turėjo stengtis susilaikyti nuo inkštimų ir dejavimų "kaip man skauda kojas nuo tų prakeiktų batų". Prasidėjus kioskams ir suvenyrams, išgirdusi kiek laiko dar liko ėjimo, išplėtė akutes ir keliskart sumirksėjo.
- Tu juokauji? - kilstelėjusi anakį sumurmėjo.

-Kaškaip greitai laikas praėjo.-prikando lūpą.-Nemaniau, kad taip ilgai eisim.-sukikeno.-Juk Paryžius didžiulis miestas. Tu jau pavargai?-kilstelėjo antakį ir pažvelgė į Mashos kojas.-Kitą kartą žinosi kokius batus dėtis į Paryžių.-sukikeno.

- Ha ha ha, kaip juokinga, - su nemaža sarkazmo doze balse tarstelėjo Masha ir vyptelėjo. - Kitą kartą pastatysiu tave ant louboutinų ir galėsi taip pravaikščiot visą dieną, - sukrizeno.

Andrew pavartęs akutes sukikeno ir priėjęs prie Mashos pasiemė ją ant rankų.
-Šitaip galiu tave nunešti iki pat Eifelio.-sukikeno.-Klausyk, gal darom taip. Einam tiesiai iki Eifelio, tada su metro iki triumfo arkos, o tada oru grįšim čia kokių siuvenyrų, ok?-kilstelėjo antakį.

Atsidūrusi Andrew rankose, sukrizeno ir rankutėm apsivijo jo kaklą.
- Man tinka, - šypsodamasi sulinksėjo.

-Tada keliaujam.-šyptelėjo ir giliai įkvėpęs žengė pirmuosius žingsnius. Praėjus maždaug pusvalandžiui jie jau atėjo prie Eifelio bokšto.

Toliau skaitykite Eifelio bokšte :D