Direktorės Kabinetas

Merginai pasielgus kaip ir pačiam deppui bei rankomis įsirėmus į stalą bei palinkus artyn, labai labai artyn, prisimerkęs atrėmė josios žvilgsnį, net neketindamas nutraukti akių kontakto. Po Sofios žodžių jos veide atsiradus šypsenėlei, puikiai atlikusiai didelį vaidmenį Johnnio sunervavime, dabar tiesiog tramdė pyktį ir norą apvynioti pirštus aplink Sofi kaklą ir padaryt jai kažką blogo. Tą akimirką tikrai neatsižvelgė į tai, kaip klasiškai ir žavingai mergina atrodė, tiesiog telkėsi į savęs nuraminimą, nes kitu atvieju, kalbai pasisukus apie pyktį, stipriosios lyties prigimtis būtų liepusi elgtis kitaip nei derėtų ir akivaizdžiai dabar nebūtų vystomas toks pokalbis.
- Tu negali žudyti mano žmonių, - sušnypštė neatsitraukęs nuo merginos nė per menkiausią milimetrą, o omenyje turėjo Agniešką. Sophia galėjo nužudyti ką tik norėjo iš Mirties Valgytojų ir Deppas nebūtų šitaip supykęs, bet ji pasirinko ex direktorę, tą mergužėlę, su kuria vyro santykiai buvo toli gražu ne tik "profesionalūs" ir darbiniai.

- Atsiprašai? - sarkastišku balseliu pakartojo, iškeldamas antakius. - Tu net nežinai ką reiškia atsiprašyti, - vyptelėjo. Išgirdęs paskutiniuosiu Sophios žodžius, iš lėto primerkė akis ir atsitiesė. Net nesiteikė atsakyti į klausimą - iš Deppo melagis labai jau ne koks, o ir visos tiesos į akis dėl nužudytos labai artimos draugės nedrėbsi.. - Kuo tu tuo sieki? - suraukė antakius, nužvelgdamas Sofi. Šiaip jau, atsakymą numanė. Ir net ne vieną, bet tiesiog turėjo tai išgirst iš merginos.

- Jeigu ne tie du, - tarstelėjo, omeny turėdamas Monicą ir Hedysoną, - tu dar ir po šiandienai būtum ne kas daugiau nei tik sekretorė.
O taip. Deppas puikiai žinojo tą istoriją su netikrais lavonais, įkaitų drama ir didvyre Sofa. Pries stalo pristūmęs kėdę, ant kurios paprastai buvo susodintos direktorės lankytojų sėdimosios, rankomis pasirėmė į jos atkaltę ir įsmeigė akis į merginą, stengdamasis ignoruoti tą jos juoką.
- O kas bus, kai valdžios tu neteksi? Taip taip, įveikei Browną ir Petkovski, bet negi tikrai manai, kad galėtum įveikti mane? - kilstelėjo antakius. - C'MON, - tokiu paniekinamu žvilgsniu pervėrė Sofi. - Jei tik panorėčiau, ministerija ir Hogvartsas būtų mano.

Greitos reakcijos dėka spėjęs susilenkt ir išvengti kerų, Sofios paleistų iš šiaip jau labai minimalaus atstumo, kurį sudarė stalo plotis, koja hujum nuspyrė kėdę, sienon atsimušusią su tokių nemenku trenksmu, ir išsitraukė savo lazdelę.
- Tai vadini kerštu už savo senelį? - iškėlė antakius, atsitiesdamas iš po stalo.

-Oi, nereikia. Nekeršysiu už jį.
Ji pakilo nuo kėdės.
-Ir po velnių nustok kalbėti apie jį.
jos akyse atsirado pykčio krislelis kuris susimaišė su kažkokiu keistu kraujo troškimu
-Crucio

Net nepasistengęs atmušti nukryžiavimo užkeikimo, o gal tiesiog nenorėjęs, bo visi žinom, kad Protego gali skaudžiai kirsti priešininkui, šiaip ar taip, Deppas lazdelės kelti prieš moterį negalėjo, net jeigu moteris turi ir tokį šlykštų charakterį. Kerams pataikius kažkur į krūtinę, labai jau nemaloniai susiraukė ir delnais įsirėmė į stalą. Kentė šiaip tikrai nemažą skausmą, bet nesiruoši klykti kaip maža mergytė ir raitytis ant žemės.

Po sekancio crucio, stipriai isikibo i stalo krasta ir susirauke nelyginant visa deze citrinu butu suvalges. Kazkur to pasekoje is ranku paleido savo lazdele ir nezymiai susiriete, naudodamas stala kaip savo atrama.
- Nesiteikiu tau suteikti sitokio malonumo, - susnypste, niekingu zvilgsniu persmelkdamas Sophia.

Visus keturis užkeikimus atlaikęs lygiai taip pat kaip ir anuos porą veik nepajudėjęs iš vietos, taip maždaug kaip ir parodydamas, kad realiai Sophia neturi tiek daug galios ir negali Deppo rimtai sužeisti, prisimerkė išgirdęs tą motinišką balsą.
- Argi moteriškės pareigos neturėtų būti kiek kitokios, nei stengtis užvaldyti magijos pasaulį? Argi moteriškės neturėtų didžiąją dalį savo laiko praleisti virtuvėje? - sumurmėjo pro sukąstus dantis. - OH WAIT, tu neturi kam tept sumuštinių, - vyptelėjo, tikėdamasis įžeisti feministinį požiūrį.

juk ji žinojo, kad valandą pakankinusi savo svečia, priverstu jį klykti, bet S turėjo jam kitokių planų.
- Prašau, tik nepradėkim kalbėti apie pareigas.
pavartė akis ir vyptelėjo.
- Be to, pasauli nėra tokio vyro, kuriam galėčiau būti maloni ir "tepti" sumuštinius, vien dėl to, kad jūs visi esate žemo intelekto padarai.
ji pabaigė sakinį kilstelėdama balso toną.

Nenene, Deppas neklykė iš skausmo niekad net ir prieš patį Voldemortą, taigi Sophios kankinimai nereiškė visai nieko. Beveik.
- Būti maloni? - kilstelėjo antakius ir sarkastiškai nusijuokė. - Nemaniau, kad tokia būti iš vis sugebi. Oh wait, tu juk puiki dviveidė.

Ok, I'm too effing lazy kad rašyčiau ilgą postą, taigi tiesiog... Deppas neišvengė kerų, paleistų iš minimalaus atstumo, ir sustingo.

Jam sustingus pėmė jo lazdelę nuo žemės, sutvarkė kėdę sviestą į sieną ir atsiėrėmusi į palangę stebėjo jo gyvą lavonėlį.
- Įdomu, ar jis tilptu sandeliuke?
linksmai savęs paklausė ir mostelėjusi į jo kūną kuris pakilo į orą dingo oru į savo chatą : D

Gabriellė didingai, su lagaminu rankoje įėjo į kabinetą. Įkvėpusi hogvarto kvapo ji nusišypsojo ir ėmė iškraudinėti savo daiktus.