Smirdžių dvaras

- Ok, nori - gausi.
Susierzinusi sumurmėjo Mo ir ištraukė vieną butelį ugninės. Nutraukusi dangtelį,mergina išbūrė stiklinę ir pripylė ją skysčio daugiau nei iki pusės.
- Tikrai nori?
Kilstelėjo antakį, priėjusi arčiau, rankoje demonstratyviai laikydama stiklinę su gėrimu.

Nelabai girdėdama dėdulę vis dar susiėmusi rankomis už galvos Bren lingavo pirmyn atgal bandydama numalšint galvos skausmą. Ir vis kažką sau ištisai murmėdama.

-Tikrai tikrutėlei.
ištrauka iš Simpsonu.

Priėjusi dar arčiau, jeigu tai buvo įmanomą, Mo šliūkštelėjo visą stiklinės turinį Frenkui ant veido.
- Here u go!
Ištarė ir labai gražiai nusišypsojo.

-Wow
nusivale
[[Iki]]

[[Leki jau?]]
- Gal ir tu nori dozės? Galvos skausmui numalšint?
Kilstelėjo antakį Mo, žvilgteldama į keistokai besielgiančią Bren.

Neišgirdusi ir neatkreipusi dėmesio į merginos klausimą Bren toliau varė savo.

- Ugh, konkrečiai pasimaišė.
Pasukiojo pirštą prie smilkinio Mo ir sukrizenusi pasitraukė nuo įkaitų, tada prisėdo ant kėdės.

- Aišku atėmiau.
Linktelėjo Mo, mosteldama į sulaužytų lazdelių krūvą kampe.

- Ummm, neįsivaizduoju kaip turėčiau juos išimti jeigu jie paslėpti kur nors giliai po kelnėm.
Kiek susiraukė Mo.
- Manau jie nepavojingi.
Gūžtelėjo petukais.

- Ko čia baiminiesi? Jie nukankinti, vienos stogas vapšė iškeliavo pasivaikščiot, be to, pakankamai gerai surakinti, jie nepabėgs. O jei ir pabėgs, iš teritorijos dingti jie negalės niekaip.
Šyptelėjo.
- Ką mes turim daryt su ministru?
Paklausė tetos.
- Atiduoti jį Valdovui ar patys nužudyti?

Bren susigūžė kai kažkas ją tikrino, bet vis dar laikė galvą suspaudusi rankomis. Po kelių minučių atsitiesė ir atsargiai atrėmusi galvą į sieną atsikvėpė.

- O gal valdovą pirma reiktų perspėti apie tai?
Kilstelėjo antakį.
- Nors... neabejoju, jog jis žino, kad čia rūsyje yra tas,kuris trugdo jam pasiekti visą magijos pasaulio valdžią.
Sumurmėjo.

- Kas toks?
Sumirksėjo Mo apsidairydama.

- Aaaa, dabar supratau ką turi omeny.
Sukrizeno klausydamasi riksmų.

Gavusi dar vieną crucio dozę Bren sukandusi dantis stengėsi neišleisti nė garso kentėdama pragarišką skausmą. Bet jai nepavyko ir kelis kartus tikrai suklykė. Kerų veikimui pasibaigus ji gulėjo ant žemės ir net nebandė pajudėti. Tik ramiai ir giliai kvėpavo.
- Kas jums iš to... kad mus kankinat? - sumurmėjo ji neaišku kam.

-Kodėl iš karto mūsų nenužudote?,- pridūrė.

- Nes mes tik smaginamės, o su jumis visais susidoros Valdovas.
Išsišiepusi pagąsdino įkaitus. Iš tiesų tai, niekas nieko neturėjo Voldžiui atiduot, na, ministrą nebent.