Allano

Allanas oru su Amiki atsirado prie savo namų. Iš švarko kišenęs išsitraukęs raktą, vyras atrakino duris ir jas stumtelėjęs praleido merginą eiti vidun.
- Dar ne visai įsikuriau, beeeet...
Nutęsė, netrukus į vidų įeidamas ir pats.

- Ok, man tai patiktų.
Išsišiepė. Paskui save uždaręs duris ir jas užrakinęs, Allanas nusirengė.
- Namas visai nedidelis...
Puse lūpų sumurmėjo, nenorėdamas diskutuoti finansinių problemų, ar tuo labiau aiškinti, kad negalėtų išlaikyti visos šeimos. C'mon, juk panoms bėdni bičai nepatinka. Allanas nuėjo į svetainę, bene didžiausią namo kambarį, ir prisėdo ant sofos ranktūrio.

- Mažose patalpose?
Kilstelėjo antakį.
- Nepasakyčiau, kad Hogvartsas, kuriame pastuoruju metu praleidi nemažai laiko, yra maža patalpa.
Nusijuokė. Pakilęs nuo sofos, priėjo prie nedidelio bariuko.
- Prieš pradedant išsipakuot nori išgert?
Paklausė, ieškodamas vyno butelių ar kažko tokio panašaus.

- Ha, tavo tėvai bent jau neišsižadėjo tavęs dėl savo principų.
Sukikeno.
- Viskis, vynas, ugninė, degtinė, absentas, tekila...
Murmėjo demonstruodamas butelius.

- Oh.
Burbtelėjo kilsteldamas antakius, kadangi to fakto nežinojo.
- Apgailestauju.
Šyptelėjo švelniai patapšnodamas [[<- Nežinau, bet jeigu tau taip atrodo, reiškias taip ir bus.
Sukikeno ir iš bariuko ištraukė butelį vėsaus viskio. Pasitraukęs iš vietos, akimirksniu parūpino porą stiklų ir įsitaisęs ant sofos už staliuko, supilstė gėrimą.

- Tu brunetė, tu ir sugalvok.
Plaičia nusišiepė, rankele perbraukdamas per šviesius savo plaukus.
- Ne ne.
Skubiai papurtė galvą vos tik pastebėjęs merginos žvilgsnį.
- Tiesiog... aplaistom mano naują būstą?
Sukikeno, pasiimdamas savo stiklinę.

- Tai galima greit pakeisti.
Nusijuokė. Taip pat skambiai susimušęs stiklinėm, Allanas gurkštelėjo viskio.

Pasielgęs bene taip pat, Allanas atsilošė sofoje ir už rankos susidėjo galvas.
- Vis dar nori padėti išsipakuot? Dėžės miegamajame.
Sukikeno.

Allanas lėtai palinksėjo, pritardamas merginos teiginiui. Įdomi ne įdomi - dėl savaime suprantamų priežasčių vyras delsė įsirengti miegamąjį, juk negalėjo nesitikėti Amiki pagalbos.
- Galiu padėt jei tik pageidauji.
Nusišypsojo pakildamas nuo sofos ir priėjo arčiau Amiki.

- Shall I lead the way?
Sukrizeno. Merginai įsikabinus, Scottas laisvąja ranka pasičiupo viskio butelį ir nuvairavo į miegamąjį. Šioje patalpoje buvo šiek tiek vėsiau nei svetainėje, pats kambarys tik išdažytas harmoningom spalvom bei raštais, ant žemės, o tiksliau, po lova, patiestas nemažas apvalus pūkuotas kilimas.
- Gali pradėti.
Gal net šiek tiek per įsakmiai tarė vyras, mostelėdamas į įvairiausias patalų, rūbų, nuotraukų dėžes, bei kažkokiu plastikiniu apklotu uždengtus kitokius baldus.

- Ehei, čia dabar?
Susiraukė gavęs veidan.
- Aš irgi žmogus.
Patempė lūpą, delnu trindamasis žandą, nors iš tiesų, tas menkas perštėjimas, kurį sukėlė minimalaus stiprumo antausis, jau buvo praėjęs.

- Juk pati pasisiūlei, pamiršai?
Sumirksėjo.
- Vaistinėlėj berods turiu vaistų.
Labai rimtai ištarė.