Siauras skersgatvis

Oru skersgatvyje atsirado Allanas. Piktai burbtelėjęs, žvilgsniu nusekė kažkokią moteriškę, kuri šiurkščiai atsitrenkė į vyro petį. Nusivalęs apsiaustą, nužvelgė visiškai tuščią, tamsų, akmenim grįstą, siaurą skersgatvį. Pastebėjęs vienos krautuvės iškabą, Allanas nuėjo būtent jos pusės link.

Linksmai linguodama į šonus ir aiškiai apsvaigusi V. atsirėmė į sieną. Ji buvo šalta ir drėgna bet to ji nejautė. Jos tuščias žvilgsnis, kuriame išblėso visa tai kas jame buvo gerą, dabar žvelgė į dangų mėgindamas susigaudyti kiek dienų jis jau spokso į dangų, kuris visa laiką yra pilkas lyg iš nespalvoto televizoriaus. Violet lėtai nuslinko žemyn ir atsisėdo prie sienos norėdama tik vieno - susilieti su sienomis ir likti čia amžinai.

-Šššššš.....!
Ji nusijuokė jau truputį isterišku juoku
-Aš negirdžiu ką jie šneką.
Rimtai tarė ji ir prispaudė savo pirštą prie jo lūpų

-Paleisk.!!!!
M4gina i6silaisvint

Bet Violet dozė kuria turėjo susileist buvo prie jos, tai reiškia kad ji kažkiek susiorientuoja.
-Tu man nemeluok ir padėk ant žemės. Pati galiu eit.

Atėjo. Apsižvalgė, pamanė: " Gal ką nužudžius?" patraukė link kažkokios iškabos.
-
Grįždama iš krautuvėlės Le paieškojo kitos aukos, bet nieko nepešusi nuėjo į Hogvartsą.

Eddis atvyko oru. Jis nuėjo apsižvalgyti kas gero Siaurame skersgatvyje.

Allanas oru atsirado Mušeikų skersgatvyje. Tiesa, šiame rajone atsirado ne be reikalo - ieškojo vieno dalyko, kurio kažkur kitur, ko gero, rasti nebūtų įmanoma. Įsukęs į siaurutį, akmenimis grįstą tamsų skersgatvį, tolumoj pamatė iš matymo pažįstamą personą. Greitu žingsniu jį pasigavęs, suėmė Eddy už jo palto/striukės/viršutinio drabužio atlapų ir šiurkščiai prirėmė vyrą prie sienos.
- Ką padarei mano žmonai, asile?
Sušnypštė ir dėjo dešinį kablį šiam į snukelį. Well, teisiškai, Ami dar nebuvo Allano žmona, but who cares!

-Kas per?! Tu!
Eddis iškėlė rankas į viršų.
-Nieko... Ji pati verkdamas nualpo.

- Taip, žinoma. Nuo kada apsiverkiama dėl nieko?!
Prisimerkė Allanas ir iškėlė antakį, vis dar laikydamas Eddy už jo drabužio atlapų, stiprokai priremtą prie sienos.

Atėjo vėl ir vėl. Aptiko du besiriejančius vyrus. Vieną pažino, tai buvo FB'ietis. Antrą žinojo kaip savo akį.
-Verčiau jį nužudyčiau! - tarė Al ištraukdama lazdelę.

Išgirdęs moterišką balsą, Allanas pasisuko į garso šaltinį. Nužvelgęs jos rankoje laikomą lazdelę, išsitraukė ir savąją.
- Nesikišk.
Metė Leillai.

-Ji apsiverkė nes prigrasinau jai, kad pasistenksiu, kad Voldemortas sužinotu apie jos išėjimą iš MV, jei ji neatsiprašys už tai kaip pavadino Sheilą.

[[Leilla nesikišk ir nedaryk man nieko. Susitariau, kad manes nežudys ir nesužeidinės]]

- Tu... ką?!
Susiraukė Allanas išgirdęs apie Voldemortą.
- Tik pabandyk kam nors apie tai prasižiot ir, prisiekiu, tau gerai nesibaigs.
Sušnypštė Eddžiui, tuo pačiu duodamas tai suprasti ir kažkokius planus kurpiančiai Leillai.

-Dink iš čia!
Suriko ant Leillos.
-Čia mes vieni aiškinamės!
Paisžiūrėjo į Allan'ą.
-Tai ko atėjai?

Tiesiog ignoravęs merginos blevyzgas, juk taip ar anaip visi būsim kada nors išžudyti, klausimas tik kaip ir kur, Allanas gan grėsmingai prisimerkė, o pačios aplinkybės žavumo vyrui tikrai nepridėjo.
- Atėjau pasakyt, kad jeigu tu dar nors vieną kartą priliesi Amę, drįsi jai ką nors pasakyt, pagrąsint, ir iš vis, jeigu prisiartinsi prie jos arčiau kaip per du šimtus pėdų...
Sumurmėjo ir paleido vaikiną, leisdamas išvadas darytis jam pačiam. Kai kalba pasisuka apie šeimą, su Allanu geriau nejuokaut.

-Gerai. Bet neprižadu.
Pavartė akis.
-Tai viskas?