Hansson' rezidencija

- Dar bus progų...
Gan dviprasmiškai sukikeno Mo. Atsisėdusi vietoje, iš lėto pasirąžė ir nuo lovos nukėlė kojas.
- Aišku.
Linktelėjo.

- Oi, dar tikrai bus progų.
"Nepagavęs" kitos prasmės, vaikinas nusižiovavo ir pasirąžė, ir, pajutos, kad yra be drabužius. Priėjęs prie spintos, atidarė jos dureles ir ištraukė du chalatus: vieną vienspalvį, baltą, o kitą gėlėtą. Pametęs pastarajį Monica, pats pasuko link durų. Išėjęs į ilgą koridorių, perėjo jį ir, nusileidęs laiptais, pasuko į priešingą pusę nuo durų, į virtuvę.

Sugavusi chalatą, Mo žvilgsniu nulydėjo Reesą ir pakilo nuo lovos. Užsidėjusi drabužį, ties liemeniu susiveržė medžiaginį dirželį ir apsidairė po kambarį. Nesusilaikiusi Monica normaliai paklojo lovą ir paliko miegamąjį. Ilgai neklaidžiojusi po koridorių, kažkokiu būdu labai lengvai atrado vonios kambarį ir įėjusi vidun, nusimetė chalatą. Įlipusi į dušo kabiną, užvėrė dureles ir atsuko karšto vandens srovę.

Reesas įėjo į virtuvę. Peržvelgęs patalpą, priėjo prie mažos spintelės ir ištraukė iš ten arbatinuką. Suradęs dėžutę, kur laikoma kava, iš kažkurios spintelės ištraukė du podelius ir šaukšteliu pasėmęs kavą įmetė maltą kavą į puodelius. Pripylęs į virdulį šalto vandens, pastatė jį ant viryklės ir užkaitė jį. Atsirėmė į spintelę ir ėmė klausytis, kaip duše bėga vanduo.

Geras penkiolika minučių praleidusi po maloniai karštu vandeniu, Mo galiausiai išjungė vandenį ir išlindo iš dušo. Susiradusi rankšluostį nusausino savo kūną, o į kitą, kiek mažesnį, suvyniojo savo šlapius plaukus. Žvilgtelėjusi į veidrodį, nusišypsojo pati sau ir užsidėjo chalatą. Jį susiveržusi ties liemeniu, išėjo iš patalpos. Praėjusi koridorium, laiptais nusileido į holą ir pasuko į virtuvę.

Reesas per tą laiką padarė sumuštinių ir jau įpylė kavos į abu puodukus. Padavęs savo firminį sumuštinį ir puoduką su kava Monicai, pats pasiėmė savo puodelį ir iš lėto, stengdamasis nenudegti, ėmė gurkšnoti kavą ir po truputį naikinti sumuštinį.

- Ooh, pilni pusryčiai.
Iškėlė antakius, prie savęs prisistumdama lėkštę sumuštinių.
- Senai to nevalgiau.
Sukikeno. Padėkojusi, atsargiai gurkštelėjo garuojančios kavos.

- Tai dabar pavalgyk.
Reesas sukikeno, prisislinkdamas arčiau Monicos.
- Skanaus.
Linktelėjo.

Padėjusi puodelį ant stalo, Mo linktelėjo.
- Ir tau.
Šyptelėjo ir į rankas paėmusi sumuštinį iš lėkštės, atsikando.

Reesas toliau gurkšnojo kavą.
- Amiki dar pyksta ant manęs?
Paklausė.

- Kaip čia pasakius...
Nutęsė ir gurkštelėjo kavos. Kurį laiką tylėjusi, žvilgtelėjo į Reesą.
- Paskutinį kartą kai su ja susitikau, teta prikišo, kad mes gyvenam tarp Žiobarų ir apšaukė mane kekše, kuri parsiduoda už gėrimą [[sakė "už kelis skatikus", bet tai taip geriau skamba xDDDD]], tad ummm, ką žinau, suprask kaip nori.
Sumurmėjo gūžtelėdama pečiais.

- O kai aš paskutinį kartą susitikiau su ja, ji pasakė, kad aš esu prievartautojas ir dulkinu girtas merginas.
Reesas nejaukiai šyptelėjo.

[[Nesikišk *crazychuckle* xDDD]]
- Well... aš kekšė, tu prievartautojas, kartu mes vienas kitą papildom.
Sukrizeno Mo.
- Ne, jei rimtai, ji neturi teisės taip šnekėti.
Kiek susiraukė.

- Neturi, bet šneka.
Atsiduso.

- Tiesiog nesigadinam sau nuotaikų, ok?
Sumurmėjo, norėdama nors trumpam pamiršt apie Ami.

- Perfecto.
Sukikeno ir palinksėjo. Pakėlęs puoduką gurkštelėjo kavos ir atsikąndo dar šiek tiek sumuštinio.

- Ačiū.
Šyptelėjo Mo ir į rankas pasiėmusi savo puodelį, kilstelėjo jį prie lūųp ir gurkštelėjo kavos. Tyloje sukramsnojusi porą sumuštinių, galiausiai nuo savęs atstūmė lėkštę su dar keliais likusiais.
- Aš jau soti.
Pareiškė. Keliais gurkšniais baigusi ir kavą, pastatė puodelį su likusiom nuosėdom ant stalo.

- Už ką tu čia dėkoji?
Reesas sukikeno ir toliau gurkšnojo kavą, retkarčiais atsikąsdamas sumuštinių. Pasisotinęs vaikinas padėjo puodelį ant staliuko ir pastūmė lėkštę su sumuštiniais Monicai.
- Aišku.
Linktelėjo ir, paėmęs puodelius bei lėkštę, juos išplovė, o su šlapiu skudurėlių nuvalė stalą ir ant jo buvusius likučius.

- Už tai, kad pagaliau kurį laiką neliesim tos temos.
Sukikeno. Reesui pradėjus tvarkytis, Mo kilstelėjo rankas nuo stalo, nenorėdama pasipainiot skuduro kelyje.
- I suppose mums reikėtų grįžt į Hogą...
Kiek klausiamai tarė ir pakėlė akis į vaikiną.

- Na, mane ji irgi kažkiek skaudina.
Reesas sukikeno. Susidorojęs su trupiniais, perskalavc skudurėlį ir jį kažkur numetė.
- Jo, turbūt reikėtų.
Reesas apsivžalgė po patalpą.

- Rimtai?
Sukikeno, atradusi silpną Reeso vietą. Pakilusi nuo kedės, pirštu braukdama per stalą pašalino atstumo barjerą iki šiol juodu skyrusį.
- Well, ji tave gerokai lenkia ummmm pavyzdžiui, pareigose.
Ištarė ir kandžiai nusišypsojo.

- Aš juokauju, duuuh.
Reesas irgi sukikeno, apgavęs pačią Monicą.
- Ir koks man nuo to skirtumas?
Kiek prisimerkė.

- Nesijauti už ją... hmmm...
Nutęsė klapsėdama blakstienom.
- ...menkesnis?
Iškėlė antakį ir sukikeno.

- Norėčiau sužinoti, kokia tau iš to nauda?
Dar labiau prisimerkė ir kiek susiraukė.