Hansson' rezidencija

Kurį laiką stebėjusi tą žiauriai mielą šypsenėlę, galiausiai atplėšė akutes nuo vaikino.
- Tu tik valgyk, - sukikeno.

- OK, neskubink manęs.
Sukikeno ir atsikando dar gabalėlį picos.

- Neskubinu, aš tik raginu - pavarčiusi akis sukikeno ir atsikando picos.

- Kuo šie žodžiai skirtingi?
Sukikeno, toliau kapodamas savo gabaliuką.

- Atsiversk žodyną ir sužinosi. Man rodos kažkur turiu čia nukišus tūkstančio trijų šimtų keturiasdešimt šešių puslapių žodynėlį, - pakilnojo antakius. Baigusi savo picos gabalą, pasiėmė naują servetėlę ir apsivalė rankas.
- Viskas kas liko - tau, - sukikeno stumteldama link Aleco dėžę.

- Tu tik viena gabaliuką suvalgei. O gal nori, kad tave pamaitinčiau?
Sukikeno ir prikando lūpą.

- Nu taip, to dar betrūko, - sukikeno perversdama akus. - Neee, valgyk tu, - šyptelėjo.

- Prisikalbėsi tai tikrai pamaitinsiu.
Sukikeno ir susiraukė.
- Aš irgi tada jau nebenoriu.

- Panašu, kad pastaruoju metu aš visad prisikalbu, - sukrizeno Mo. - Oh, c'mon, - prisimerkė. - Negi tai man reikės tau viską sumaitinti? - sumirksėjo.

- Hąą, pasvajok, aš tave maitinsiu.
Sukikeno ir jau tiesė ranką į dar vieną picos gabalėlį.

- Aš taip nemanau, - sukrizeno papurtydama galvą. - Alecai, rimtai, aš jau nebenoriu, - sumirksėjo ir nutaisiusi tokias... liūdnas akutes, pakėlė jas į vaikiną.

Alecas susiraukė ir padėjo atgal gabalėlį.
- Išgelbėjo tavo akutės tave.
Pavartė akim.

Mo pergalingai išsišiepė ir sukrizeno.
- Pažiūrėk, valgydamas visas išsimurzinai, - sumurmėjo. Paėmusi dar vieną servetėlę, paskutinę, prisiartino prie Aleco ir rūpestingai nuvalė jo lūpų kamputį.

Alecas kilstelėjo lūpų kampučius, kai Monica prisiartino arčiau.
- Mhm, tu dar čia išsitepusi.
Su pirštu pabandė nuvalyti nuo jos lūpų nematomą dėmę.

- Jau nuvalei? - prikando lūpą, žiūrėdama į vaikino akis.

- Nenusivalo... Reikia kažko šlapesnio.
Sumurmėjo ir prikando lūpą.

- Pavyzdžiui ko? - sumurmėjo kilsteldama antakį.

- Nežinau? Turi idėjų?
Tokius... saldesnius balsu prabilo.

- Galbūt ir turiu, - prikandusi lūpą linktelėjo Mo. Švelniai delnu perbraukusi vaikinui per skruostą, priartėjo dar arčiau, jeigu tai buvo įmanoma, ir jį pabučiavo. Taip švelniai ir iš lėto.

Alecas, neskubėdamas ir nenorėdamas skubinti reikalų, švelniai kilstelėjo rankas ir suėmė Monicos veidą.

Tęsdama bučinį, Mo nuleido ranką nuo Aleco veido ir perkėlusi ją ant vaikino peties, kitos nagučiais švelniai perbraukė per jo apnuogintą raumeningą krūtinę.

Alecas nuleido rankas iki Monicos marškinių pirmos sagos. Vargęs vargęs vistiek neprasegė jos. Tada suėmęs už jos marškinių atlapų, timptelėjo į skirtingas puses ir sagos užduotis buvo įvykdyta.

Alecui įvykdžius užduotį išplėšiant daugumą merginos marškinėlių sagų, Mo sukikeno. Trumpam nutraukusi bučinį, o tiksliau tai, vos vos atplėšusi savo lūpas nuo vaikino, ryšium su tuo, kad įkvėpt reikalingo O2, pakišo rankutes po Aleco marškinėliais ties pečiais, ir švelniai juos pašalino.

- Atleisk, jei tai buvo tavo pamėgti marškiniai.
Sukikeno ir nuvilko tuos markišnius, palikdamas ją vien su apatiniais.

- Aš juk burtininkė, kažkokiu būdu galėsiu juos susitvarkyt, ar ne? - sukikeno ir prikando lūpą.