NIV atsargų sandėlys

Įsitikinusi, kad koridoriais neslampinėja jokie profesoriai ar kokie nors MVistai, greitu žingsniu per tamsius ir painius požemius Mo atsivedė Danielį į sandėlį. Uždariusi ir užrakinusi duris, atsirėmė į jas nugara ir nužvelgė didelį asortimentą įvairiausių medžiagų reikalingų virti nuodus ir vaistus. Paprastai į šį sandėlį nebuvo leidžiami mokiniai ir jis priklausė tik NIV profesoriui, būtent todėl Mo taip saugojosi eidama link šios vietos.
- Gerai... - nedrąsiai ir nelabai užtikrintai nutęsė atgniauždama kumštuką, kuriame laikė gautų žolių ryšulį. - Katilas, - sumurmėjo. - Man reikia katilo.
Pripuolusi prie nedidėlės spintelės, pravėrė jos dureles ir prisimerkusi nužvelgė daiktus buvusius viduje. Suradusi nedidelį, būtent reikiamo dydžio katilą, uždarė spintukę ir beveik nekreipdama dėmesio į Danielį, bei patalpos ankštumą, sėdosi ant žemės. Suraičiusi kojas po savimi, pasistatė katilą ir išsitraukusi lazdelę, giliai įkvėpė.

Danielis atitemptas čionai atsistojo ir tyliai, kad netrukdytu žiūrėjo.

Kerų pagalba Mo prie savęs prisiskraidino visus ingridientus kurių reikėjo eliksyrui, nuoširdžiai tikėdamasi, kad nei vieno nepamiršo. Žinoma, gerokai lengviau būtų buvę išsiburti receptų knygą, bet porcijos jose dažnai būna surašytos per mažos arba per didelės, o ir retai kurioj knygoj galima rasti būtent šį receptą.
Pripylusi pusę katilo vandens, išsibūrė ugnelę, ant kurios uždėjo katilą. Mo sidabriniu peiliu greitai supjaustė kraujažolės šaknį į lygius gabaliukus ir aplaistė slibino krauju. Grūstuvėje sutrynusi tris gramus liliopsidų, viską subėrė į dar nežvirusį vandenį. Sumaišiusi džiovintos rūtos lapelius su likusiu slibino krauju, įtrynė vidun šešioliką juodųjų žemės vabalų akių. Greitai susidarius vientisai masei, Monica paėmė gabaliuką bezoaro akmens ir įdėjo į tą masę. Akmeniui pakeitus spalvą iš pilkvos į mėlyną, mergina supylė masę į jau verdantį ir burbuliuojantį vandenį. Išsitraukusi kažkokį medinį šaukštą, maišant keistą mišinį pagal laikrodžio rodyklę, į jį dar sumetė Danielio elfo parūpintas žoles, kurios viralui suteikė labai nemalonų kvapą. Padidinusi ugnį ir privertusi ala eliksyrą visai suskystėti, kelias minutes maišė jį prieš laikrodžio rodyklę. Galiausiai iš viralo ėmė kilti melsvi tiršti dūmai, kurie reiškė, jog darbas daugiau mažiau pavyko. Prikandusi lūpą Mo panaikino ugnį ir į porą nedidelių, maždaug dešimties gramų talpos buteliukus supilstė beveik visą eliksyrą - katilo dugne paliko kelis milimetrus susidariusios tirštos masės. Pakilusi nuo žemės, mergina paėmė du užkimštus buteliukus iki pat kamščio sklidinus eliksyro.
- Vieną turi gerti per vieną pilnatį, tai yra šiandien, o kitą - per sekančią. Taigi reišia, kad... tau šitų užteks tik porai nakčių, - prikando lūpą ir ištiesė buteliukus vaikinui.

- ačiū, tik ar galėsi jo padaryti ir kitą kart? - prikando lūpą.

- Nėr už ką, - nelabai užtikrintai šyptelėjo Mo, vis dar abejojo ar tas eliksyras gavosi taip, kaip ir turėjo gautis. - Žinoma. Kol niekas neišaiškins, kad tuštinu šitas atsargas, tol galėsiu tau tiekti eliksyrą, - sukikeno. Stojus tylai, kurį laiką stebėjo vaikiną, o galiausiai užsikabino jam už kaklo, apdovanodama apkabinimu. - Būk atsargus, - sušnabždėjo Mo ir iš lėto atsitraukė. O tada paliko sandėlį.