Ežero Pakrantė

- Aha, - nusijuokė. - O matau tu labai jau bijai visko, - šyptelėjo ir atsisėdo šalia jos.

-Žinoma, tai visiškai normalu, jugi aš mergina, - sukikeno.

- Išties... - šyptelėjo ir pažvelgė į dangų. Pradėjo stebėti jį.

Taip pat pažvelgė į dangų, akies kampučiu vis pažvilgčiodama į Scourge.

Pamatė debesį kuris atrodė it širdelė. Šyptelėjo. Akies kampučiu žvilktelėjo į Luną.

Taip pat pamatė debesį, žvilgtelėjo į Scourge. Nusišypsojo.

Pavaidino kad žiovauja ir apkabino Luną su viena ranka. Prisitraukė ją prie savęs. Karališkoji kobrą nekreipė į tai dėmesio, žinojo kad jos oda gali būti nulupta, jei ši palies merginą. Scourge toliau stebėjo dangų.

Atsainiai netyčia padėjo savo galvą jam ant peties ir pati toliau stebėjo dangų.

Įkvėpė jos plaukų kvapo.
- Matai kaip mes gražiai sutarėme? - šyptelėjo.

-Matau, - nusišypsojo.
Toliau stebėjo dangų.
-Reikės greit grįšti atgal.

Klistelėjo antakius ir pažvelgė į mokinę. Atsiduso. Suprato kad reikės tuoj grįšti.
- Mūsų niekas nepastebės... - pasakė. Nenorėjo taip greitai skirtis su Luna. Norėjo su ja praleisti dar valandėle.

-Vis vien kas nors sužinos. Be to, mes gi vėliau susitiksim.

- Man be tavęs nebus su kuom kalbėti, - atsiduso.

-Tik nesakyk, kad neturi čia pažįstamų, - nustebo.

- Atrodo taip, lyg turėčiau? - nusijuokė.

-Hum. Net nežinau, - nusijuokė.

Nusijuokė. Gyvatė apsiviniojo aplink Scourge kaklą. Vaikinas atsiduso. Atsistojo ir padavė Lunai ranką.

Pagreibė jo ranką ir prisitraukusi atsistojo. Rankom nusivalė biški purvinus džinsus.

Pažvelgė į ją.
- Tai jau eisi? - paklausė.

-Jo, - atsiduso. - Vėliau kada susitiksim.
Pamojavo ir nuėjo.

Pamojavo jai ramka ir atsiduso. Ir vėl teks slampinėti vienam po mokyklos teritoriją. Vaikinas lėtai nupėdino tolyn.