Kalnai

Mike pridėjo delna prie jos skruosto.
-Nesijaudink, tokia jų prigimtis.
Vyptelėjo.
-Gerai, dabar svarbiausia sužinot kur yra Voldemortas.Tu, juk žinai?
Griežtai tarė žiūrėdamas jai į akis.

- Skrudžai, - suburbėjo Mo, nelabai nepatenkinta sandoriu. Išgirdusi tą tokį neįprastą griežtą Mike balso toną, prikando lūpą pakeldama žvilgsnį į jo akutes.
- Aš... nesu tikra... - sumurmėjo. - Bet daugmaž įsivaizduoju kur, - skubiai pridūrė.

-Žinau, bet jau toki yra ir nepakeisi.
Pavartė akutes.
-Ar, toli nuo čia?
Šiek tiek švelniau tarė.

- Well... - nutęsė šiek tiek atsitraukdama. - Jis gali būt Godriko dauboj, - tarė tikėdamasi, jog Voldis dar nepakeitė savo pastovios buvimo vietos.

-Godriko dauba...Gerai, reikės patikrint...
Pasikasė smakrą.
-Gerai, ryt išvykstam.

- Puiku, - atsiduso Mo. - Juk šitie idiotai leido mums pasilikti čia per naktį? - kilstelėjo antakį.

-Aha...
Numykė jis.
-Kaip, manai du milžinai prieš Voldemortą, jau šis tas?

[[NOT ;DDDDD]]

- Oh, nors tiek gerai, - vyptelėjo perversdama akutes. - Well... - turim du stipriausius būrio milžinus... - nutęsė gūžteldama pečiais. - Juk dar esam ir mes, - sukikeno.

-Dėl jų stiprumo...Manau, jis šiek tiek perdeda.Gerai, einam miegučio, tokia sunki diena šiandien...
Jis priėjo ir pabučiavo jai į lūpas.

- Pamatysim, - visai nelinksmai sukikeno Mo ir linktelėjo. - Ryt bus dar sunkiau, - labiau sau sumurmėjo. Rankutę uždėjusi Mike ant skruosto, atsakė į bučinį.

Nutraukęs bučinį Mike nusišypsojo.
-Tikrai, tu teisi.
Jis atsigulė ir žiūrėjo į viršų.

Šyptelėjusi, Mo iki pat galo užtraukė palapinės užtrauktuką. Nusispyrusi batus, atsigulė šalia Mike ir jam ant krūtinės padėjo galvą.
- Ar man tik atrodo, ar tu elgiesi per daug ramiai? - sukikeno.

-Gal, taip tik atrodo.Iš tiesų Monica, aš bijau, aš bijau jo.
tarė glostydamas jai plaukus.

- Well... jis tikrai baisus, - sukikeno. Atsidususi, įsmeigė žvilgsnį į kažkokį tašką ant palapinės sienos. - Nebijok. Viskas bus gerai, - sumurmėjo. Nors tuom netikėjo, Mo tikrai nuoširdžiai stengėsi, kad nuramintų vaikiną.

-Tikėkimės, tikėkimės.
Atsiduso ir pabučiavo Mo galvą.
-Labanakt.
Dar pažiūrėjo į vieną tašką ir užmigo.

Mo šyptelėjo.
- Labos, - palinkėjo ir atsiduso. Užmerkusi akis, greitai taip pat užmigo.

Mike rytą atsikėlė niūrus.
-Laikas.
Tarė prigludęs arčiau Mo.

Atsikėlusi maždaug tuo pačiu metu kaip ir Mike, bei išgirdusi jo žodžius, na, tiksliau tai, vieną vienintelį žodį, atsisėdo vietoje.
- Turbūt dabar netinkamas metas paprašyti leidimo nusnausti dar nors penkias minutes? - prikando lūpą. Nelaukusi atsakymo, kumštukais pasitrynė akis ir plačiai nusižiovavo. - Ir tau labas rytas, - nusišypsojo.

-Gerai, pamiegok dar.
Švelniai tarė glostydamas jos veidelį.

- Naah, viskas gerai, - patikino. - Kuo greičiau iš čia išeisim, tuo greičiau ten būsim, - šyptelėjo. - Tik... - kiek prisimerkė ir palinko arčiau vaikino, - ...tikrai to nori?

-Gerai..
Nusišypsojo.
-Labiau to noriu už viską pasauly.
Patikino ir pamastė.
-Na, bet tu išimtis - tavęs noriu lygiai taipat.Na, tai varom?

- Pažiūrėsim kaip čia bus su tavo noru, - sukrizeno Mo, omeny aiškiai turėdama antrąjį, nes pirmas nuo merginos kaip ir nelabai priklausė. Pakilusi nuo lovos, ar kažko, ant ko jiedu miegojo, Monica rankute perbraukė sau per plaukus juos taip kažkiek iššukuodama ir ryžtingai linktelėjo.

Mike atsistojo ir paėmęs Mo už rankos išsivedė ją į lauką.Ten laukė du bjaurūs milžinai. Jie užsikėlė Mo ant pečių ir nušoko nuo kalno ant ant žemės, ten kur Mike su Mo pradėjo kelionę.

Išvesta į lauką, Monica ėmė tankiai mirksėti, bandydama apsiprasti su tokia ryškia šviesa lauke. Kiek prisimerkusi, labai nepatikliai nužvelgė milžinus ir atplėšta nuo žemės, cyptelėjo. Suvokusi, kad keliauja ne į milžino burną, o tiesiog jam ant peties, lengviau atsiduso ir žvilgsniu susirado Mike.

[[ok, rašysim dar čia, ar galim skipint kelionę ir galiu rašyt smirdžių dvare? xD]]