Boulevard de la Croisette

Dairydamasi po nelabai pažįstamą miestą, Monica pasiekė kažkokį prabangiai atrodantį restoraną, buvusį kažkur vos per kelis šimtus metrų nuo viešbučio. Pasisukusi į iš paskos sekusį Sergėjų, kilstelėjo antakį.
- Šitas tiks "susipažinimui"? - sukrizeno, ore parodydama kabutes.

Pamatęs restoraną jis išvertė akis, bet greit susigriebė.Visgi, čia prabangus restoranas, reiškia reikės gerai pratuštint piniginę.
-Aha, idealu.
Šyptelėjo.
-Joo, labai tiks.
Ir parodė Monicai eiti pirmai.

O ko Sergej tikėjosi? Mo juk ne tokia pigi, kaip gali pasirodyti. :D Šyptelėjusi, užėjo vidun. Nužvelgusi ganėtinai įspūdingai atrodantį restorano vidų, sumirksėjo. Žvilgsniu susiradusi laisvą staliuką kiek nuošaliau, kur nebuvo tiek masės išsičiuščiusių žmonių, nuėjo kaip tik prie jo. Atsitraukusi sau kėdę, įsitaisė ant jos ir už ausies užkišusi plaukų sruogą, pradėjo laukti oficianto ar ko nors tokio, kas teiktųsi atnešti meniu.

Sergej nusekė paskui ją ir atsisėdo priešais.Tuojaus atėjo padavėjas.
-Hmm, man krevečių troškinį ir prancūziško baltojo vyno,ir viską patenkinti, ko tik ši graži panelė norės.
Išpoškino žiūrėdamas į padavėją.

Atsivertusi, sakykim, atneštą meniu, Mo skeptiškai akim permetė įmantrius prancūziškus valgių pavadinimus ir dar įmantresnes bei įspūdingesnes jų kainas. Greitai pervertusi kelis puslapius, praleisdama visokiausius patiekalus, pirštu perbraukė per gėrimų pavadinimus ir stabtelėjo ties paprasčiausia juoda kava.
- Man pakaks ir kavos, - šyptelėjo užversdama meniu ir įteikdama jį padavėjui.

Padavėjas užsirašė ir linktelėjęs nuėjo.Sergej šyptelėjo.Jis pasižiūrėjo Mo į akis.
-Tavo akys labai gražios.
Pareiškė.
-Reikėjo užsisakyt ko nors daugiau, gi aš vaišinu.

Žvilgsniu nulydėjusi padavėją, nukreipė akutes į Sergej, tačiau išgirdusi komplimentą ir kažkiek sutrikusi, jas nusuko į šoną.
- Tik nereikia, - tarė, bandydama apsimesti maždaug abejinga ir nenorėdama parodyti to mažyčio džiaugsmo, kuris aplankė išgirdus tokį šiaip nelabai įprastą komplimentą. - Ne, ačiū, aš soti, - pareiškė kiek šypteldama.

-Oj, tik jau nesikuklink, reikia.Vyrai visada sako tiesą gražiom moterim.
Atšovė.
-Tai, bent ko nors stipresnio ar kokio deserto.
Neatlyžo.

- Vyrai iš prigimties melagiai, - šyptelėjo kiek primerkusi akutes. - Die, tu visada toks įkyrus? - kilstelėjo antakį ir sukikeno.

-Aha, aha. Aš tada būsiu išskirtinis.
Nusijuoke.
-Kartais.. Be to pamiršau paminėt, kad dailesnės figūros ir veido bruožų neesu matęs.

Po Sergėjaus žodžių, Monica sukrizeno pavartydama akutes.
- Didesnio pataikūno už tave dar nesu sutikus, - sušnabždėjo palinkdama į priekį.

Sergej nusikvatojo.
-Oho, gal tu legilimantijos meistrė, kad sugebi permatyt mane? Lenkiu, galvą gražuole.
Sušnabždėjo prikišdamas galvą taip arti, jog jų veidai vos nesiekė viens kito.

Monica plačiai nusišypsojo.
- Legilimantijos? - kilstelėjo antakį. - Ne, deja. Nors būtų puiku žinoti ką tu šiuo metu galvoji, - tyliai tarė (nors ir šiaip nebuvo didelio reikalo garsiai kalbėtis), nukreipdama žvilgsnį tiesiai į vaikino akutes ir nesitraukdama atgal nė per menkiausią milimetrą.

-Tavo lūpos...Jos nuostabios.
Sušnabždėjo nubėgdamas akims iki lūpų ir vėl žiūrėdamas į Mo akis.
-Sakyk, kodėl tu atrodai taip gundančiai?

Išgirdusi klausimą, Mo kiek pakreipė galvą ir sukikeno.
- Neturiu nė menkiausio supratimo, - kilstelėjo antakius.

-Žinok, aš ir.
Sumurmėjo iššiepdamas savo baltus dantukus. Jis, jau buvo vos nepabučiavęs jos bet atėjo padavėjas ir patiekė viską.Piktai nužiūrėjęs padavėją jis pažvelgė į patiekalą.
-O, gal atsirastų apetitas,jei aš tave pamaitinčiau?

Padavėjui atėjus ir viską nutraukus, Mo kiek sutrikusi atsitraukė. Nužvelgusi padavėją ir sulaukusi klausimo, papurtė galvą.
- Tikrai ne, - atsiduso.

Sergej sukikeno.
-Tikrai, tikrai?
Jis rimtai pažvelgė jai į akis.
-Jei, atvirai tai man žiauuriai kritai į akį.
Jis prisitraukė arčiau vėl, tikėdamasis, kad dabar pavyks ir niekas nesutrukdys.
-Pirma, tai dėl tavo nerealaus grožio akių.

- Tikrai, - linktelėjo. - Valgyk tu, - šyptelėjo ir delnais apglėbė šiltą puodelį dar garuojančios kavos. - Tam, kad krisčiau tau į akį, man reikėjo vos nepilnų dešimties minučių? - kilstelėjo antakį. - Įspūdinga, - sukikeno, likdama savo vietoj.

-Na, gerai.
Burbtelėjo.
-Oj, nee man tu likai galvoje, kaip pamačiau tave pirmą kartą.Negalėjau pamiršt tavęs, gražuole.
Įtikinamai išdėstė.
-Ačiū, Dievui, kad dabar galiu matyt tavo veidelį iš arti.
Tarė atsisėsdamas ir užsigerdamas vyno suvalgė troškinį per kelias minutes.

Gurkštelėjusi kavos, Mo atitraukė puodelį nuo lūpų ir pastatė jį atgal ant lėkštutės. Viena ranka pasirėmusi veidą, kitos pirštukais iš lėto ratu braukė per jo kraštą.
- Leisk man išsiaiškint viena dalyką, - kreipėsi į Sergėjų, šiam baigus valgyti troškinį. - Atėjai čia su lūkesčiais. Šį vakar tu juk kažko tikiesi. Iš manęs, iš savęs, nežinau. Tiesiog pasakyk, ko tu nori, - pakėlė akis į vaikino veidą ir kilstelėjo antakį. - Pavyzdžiui, aš... aš noriu galiausiai išvesti tave iš kantrybės, - tyliai sukikeno.

Jis kilstelėjo antakius.
-Nee, aš nesitikiu. Aš, kaip ir minėjau aš tiesiog išrėžiu tiesą į akis, toks mano būdas.
Sukikeno.
-Tikrai?Na, ir kaip tai padarysi, gražuole?
Nusijuokė žiūrėdamas jai į akis.

- Mhm, taigi mes čia tiesiog... susipažįstame? - iškėlė antakį ir sukikeno. - Oi, jei atskleisiu visus savo būdus, nebebūtų taip įdomu, tiesa? - sumirksėjo.

-Taip, gal ir šiek tiek daugiau.
Šyptelėjo.
-Aha.Ne, mieloji, geriau nesakyk tų būdų.
Sukikeno.
-Žinok, mane ne taip lengva išvest iš kantrybės, kaip bet kam gali atrodyt.

- Mm, tikrai? - kilstelėjo antakį. Rankom suėmusi puodelį, kilstelėjo jį prie lūpų. - Nes man pasirodė, kad Amė savo namuose tave išprovokavo labai lengvai, - šyptelėjo ir gukštelėjo kavos.