Miškas

Įsilipo į medį, pasižiūrėti kas ten tūno. Nusišypsojo pamačiusi vaikiną, atsisėdo ant šalia esančios šakos.
-Ką čia veiki? - paklausė.

- Stebiu dangu, - šyptelėjo. - o tu?

-Atėjau pailsėti, pakvepuoti gryno oro, - mielai nusišypsojo.

- Gal galėčiau žinoti tavo vardą?

-Luna, - atsakė. - O tavo?

- Scourge, - pasakė.

-Malonu susipažinti. Iš kurio tu koledžo? - paklausė.

- Klastūnai, - pasakė. - o tu?

-Dar po kolkas jokiam, - nusijuokė.
Stipriau įsitvėrė į šaką, bijojo nukristi.

Užmerkė akis.
- Labanktis, - pasakė ir užmigo.

Iš nuostabos, net susvirduliavo. Atsirėmė į medžio kamieną ir žvelgė į dangų tyrinėdama žvaigždes.

Išaušo graži diena, kuri miške atrodė dar gražesnė. Du mokiniai ant šakų vis dar saldžiai miegojo. Tik prijaukintoji gyvatė jau buvo pabudus ir tykojo kvailo paukščio kuris tvarkėsi plunksnas... Bet netrukus pasigirdo šaižus padaro klyksmas ir tai pravertė Scourge atsibusti, o gyvate atitraukti dėmesi nuo grobio. Vaikinas apsižvalgė, bet jau po laiko. Dabar miškas buvo ramus. Mokiniui jau nebuvo reikalo bebūti miške, jam darėsi nuobodu. Vaikinukas žadėjo išokti iš medžio ir nukėblinti tolyn, bet jo akys nukrypo link miegančios Lunos. Jis nenorėjo jos palikti vienos miške. Atsiduso. Paėmė gyvatę ir užsidėjo sau ant kaklo. Šoktelėjo ant šakos kur buvo mergina. Scourge vylėsi kad šaka išlaikys juos abu... Netrukus šaka trakštelėjo, mokinys spėjo sureguoti ir pačiupo Luną. Tvirtai suspaudė ją savo glėbyje ir tada jie jau abu nugarmėjo žemyn. Viena laimė kad šaka nebuvo aukštai. Scourge nusiprozdino kelį ir rankas. Kairysis skruostas buvo perėžtas smaile šaka. Vaikinas kažką piktai iškošė ir šiaip taip atsistojo. Gyvatė buvo tesiog prilipusi prie jo kaklo. O Luna vis dar miegojo kaip užmušta. Mokinys nuėjo nusinešamas merginą.