Smirdžių dvaras

- Atsiprašai? Manai, kad to tikrai užteks?! - sušnypštė, visiškai ignoruodamas moters emocijas. - Aš turėjau Hogvartsą, Ministeriją, o tu taip lengvai jiems atidavei mokyklą? Sudariusi kažkokį prakeiktą sandorį man už akių?!

- Aišku, kad mano. Ir tik todėl, kad pats įsikišau į jos valdymą, - susiraukęs pareiškė. - Kur buvo kiti idiotai?! - užrėkė. - Juk tai tu už juos atsakinga.

- Nukryžiuoti bus ne tik jie, bet ir tu pati, už kiekvieną jų atskirai, Crucio! - sušnypštė, paleisdamas kerus į Ami dar kartą.

Tai jau. O ko ji tikėjosi? Nenutraukdamas kerų, dar kartą sumurmėjo tą patį burtažodį.
- Žinai, Amiki, pikčiausia man ne dėl to, jog Fenikso Brolija atsiėmė mokyklą, bet dėl to, kad tu mane nuvylei. Žiauriai, - vyptelėjo įsivaizduodamas, jog šiuo metu Amė tikrai galėtų ką nors atsakyti.

- Tu man ištikima... kiek? Dešimt metų? Devynis? - kilstelėjo antakį lyg panaudojęs legilimantiją ir kilstelėjo antakį. - Man visai nepatinka tie gandai, kad nori palikt mano šalininkų gretas. Nors žinai... kuo toliau, tuo mažiau tai stebina, - vyptelėjo.

- Geriau jau taip ir būtų, - sumurmėjo. - Tebūnie tai tau pamoka, - kilstelėjo antakius, paleisdamas dar vieną Crucio dozę į moterį.

Dar kurį laiką taip kankinęs Ami, galiausiai kerus nutraukė ir giliai įkvėpė.
- Dink iš čia, - sumurmėjo. Tyliai, įsakmiai ir tuo pačiu žiauriai griežtai.

Monica su Mike bei pora milžinų atsirado prie Smirdžių Dvaro. Tiksliau tai, prie aukštų dvaro vartų. Kažkokiu būdu atsidūrusi ant žemės, juk iki šiol buvo nešama milžino, Mo giliai įkvėpė ir priėjo prie vartų.
- Čia jums pasisekė, jog turit mane, nes kitokiu būdu neįeitumėte, - sukikeno. Atitraukusi bliuskutės rankovę iki tiek, kad būtų matomas MV ženklas ant rankos, Mo kilstelėjo ranką prieš vartus, kurie visai netrukus iš lėto atsidarė. - Galim tik tikėtis, jog jis vis dar čia, - tarė pasisukdama į savo chebrą.

Milžinas nukėlė Mike.Jis priėjo prie Mo.
-Tai, gali būti mūsų paskutinis bučinys.
Gailiai tarė ir pabučiavo ją.Milžinai nusikvatojo.

- Oi ne, Mike, nešnekėk taip... - sumurmėjo Mo, kiek pakreipdama galvą ir rūpestingai suraukdama antakius stogeliu. Atsakiusi į bučinį, kelias akimirkas jį tęsė nepaisydama milžinų kvatojimosi. Galiausiai bučinį nutraukusi, prikando lūpą ir uždėjusi ranką ant vaikino veido, nykščiu švelniai perbraukė per jo skruostikaulį.
- Tu pasiruošęs?

Jis išsitraukė lazdelę.
-Taip.
Ryžtingai tarė ir nuėjo pirmyn.Milžinai kvailai apsižvalgydami sekė paskui Mike.

Vartams užsidarius už jų nugarų, Monica išsitraukė lazdelę ir pasivijo Mike.
- Ok, kaip manai, gal dabar pats laikas būtų suregzti kokį planą? - prikando lūpą eidama šalia vaikino. - Pavyzdžiui, kaip įspūdingai padarysim savo įėjimą? - sukrizeno. - I mean... - akimirksniu surimtėjo. - Pirmi juk eis jie, right? - kilstelėjo antakį, per petį dėbteldama į milžinus.

Mike ilgai žiūrėjo į dvarą.
-Manau, pirma jie nugriaus pastatą..

- Oh, - kiek susiraukė. - Gal tokių drąstiškų priemonių nereikia? - kilstelėjusi antakį sukikeno.

-Reikia.
Tvirtai tarė ir mostelėjo ranka.Milžinai pradėjo griauti.Mike stovėjo įsitempęs.

Savo įvairius apmąstymus Voldemortas nutraukė tik tada, kai išgirdo kažką griūvant. Atsižvelgiant į tai, jog dvaras buvo ganėtinai senas, kad jo sienas būt galima lengvai pramušt, per tas kelias minutes priekinis fasadas ir nemaža dalis įvairiausių kolonų buvo sugriautos. Ok, Valdovo ramybė oficialiai sudrumsta. Kadangi fasadas sudarė kažkiek Voldemorto kambario antrame aukšte, dabar sienoje žiojėjo tokia neprasta skylė. Susiraukęs, išsitraukė lazdelę ir pakilo iš vietos. Lengvu mostu atitraukęs savo rūbo rankovę, lazdelės galu prilietė MV ženklą, kviesdamas Amiki. Ne, ne dėl to, jog negalėtų susitvarkyti pats, bet dėl to, jog pamatė kieme Mirties valgytoją, kuri akivaizdžiai talkino tam kitam vaikinui. Aiškiai jie visi čia atėjo ne arbatelės išgerti, taigi... tas kaip ir reiškė Moncės išdavystę?..

Milžinai toliau tęsė darbą.Iš dvaro jau beveik nieko.
-Nagi, pasirodyk, tamsos valdove.
Suklykė akimis ieškodamas Voldžio.

Akimirksniu dingęs nuo namo griuvesių, Voldemortas atsirado kažkur kieme, visai netoliese poros.
- Visvien jau buvo laikas keisti eksterjerą, - ganėtinai ramiai tarė, nestabdydamas milžinų. Nukreipęs žvilgsnį į klykiantį vaikiną, kiek pakreipė galvą jį nužvelgdamas. - Remeza... - ištarė jo pavardę su aiškiu pasimėgavimu, akimirksniu prisiminęs neperseniausiai nudaigotus vaikino tėvus.