Pamiškė

Mergina atsiduso ir atstūmė vaikiną. Nušokusi nuo jo kelių, mergina pasisuko į pasiėmė nuo suolelio savąją knygą.
- Kas buvo, tas pražuvo. Tikrai nenaujinsiu naujų santykių su tavim.
Gūžtelėjo lyg niekur nieko ir nuėjo.

Sustojusi mergina atsisuko.
- Ko? Mp3? Pasiimk.
Aveu sarkastiškai šyptelėjo ir išmetė grotuvą į pavasarinį purvą. Atsisukusi atgal švystelėjo plaukais ir šaižiai nusijuokusi greitu žingsniu nuėjo mokyklos link.

Kadangi mokykloje kuris laikas nieko įdomaus ar jaudinančio neįvyko, o dabartinė klastuolių draugija ėmė po truputį atsibosti, su viltimi rasti kokių nors nuotykių, patraukia link netoliese buvusio miško. Žinoma, nepamiršo nei lazdelės, nei tetos dovanoto "slaptojo ginklo", kurį visada slėpė nuo kitų akių ir naudojo tik būtiniausiais atvejais. Dar spėja ir kelis kartus apsidairyti ir įsitikinti ar niekas jos neseka, kad po to nekiltų kokių problemų, galiausiai dingsta medžių ir krūmų tankumyne. Besidairydama aplink, lėtai žingsniuoja taku, giliai širdyje tikėdamasi, kad susidurs su kokiu žvėrimi, kad šį galėtų tiesiog nukepti.

Bindzinėdama tarp medžių lyg vietos nerandanti siela, po kelių minučių galiausiai praranda viltį pademonstruoti savo "nepakartojamus" sugebėjimus. Atsidususi, tiesiog sustoja, pasidedama lazdelę, kurią prieš tai visą laiką tampėsi rankose, ir pasitaiso juodos spalvos suknelę, kuri siekė kelius, taip palengvindama ant kojų užtemptų dryžuotų - žalių ir sidabrinių spalvų kojines. Akiratyje kažkam sujudėjus, tolumoje išvysta Erick'ą. Supratusi, kad šis jos nemato, pasinaudoja proga ir prislenka šiam iš nugaros, bei panaudojusi "Aquamenti" kerus, aptaško šį vandeniu, imdama kikenti.
-Bu. - kiek pavėluotai sučiauška, negalėdama nustoti juoktis. - Žinosi kaip slampinėti miškais. - dar kartą sukrykštusi, nusišypso, nuleisdama lazdelę žemyn. - Išsiruoši kažkur, o manęs nepakvieti, mm? - vis dar besišypsodama, nestipriai stukteli Way'aus ranką.

Sulaukusi netikėto, šlapio apkabinimo papildomai sukrykščia, jusdama kaip visa priekinė drabužių dalis permirksta vandeniu.
-Sutinku tik su sąlyga, jei artimiausią pusvalandį neteks slampinėti permirkusiais drabužiais. - išraičiusi kampinę šypseną, pirštu perbraukia per suknelės dalį, kuri buvo persisunkusi vandenilio ir deguonies junginiu. - Juk tokiu oru ir hipotermija gali pakirsti. - pavymui nusijuokusi, pasisuka į šiaurinę miško dalį, kur vedė nedidelis takelis. - Tad turi mažiau nei dvidešimt devynias minutes.

Išgirdusi Erick'o užduotą klausimą, tik nustato nekaltą veidelį bei kelis kartus suklapsi akytėm, lyg tikrai ne ji būtų šio įvykio kaltininkė. Klausydamasi tolimesnių vaikino žodžių, sukrizena, nė akimirkos nenuleisdama akių nuo pašnekovo veido. Tačiau vos tik šis išsitraukia lazdelę, kone instinktyviai griebiasi savosios. Šiam tik padėjus nudžiūti merginos drabužiams, nusijuokia, tą patį netrukus padarydama ir su Way'ui priklausančiais.
-Ką mes darytumėme be jų - laisva ranka pamoja į medines lazdeles, sukikendama. - Tektų viską daryt senamadiškai - tiesiog išsirengt ir ant akmenėlių sudėjus drabužius laukt. - neprarasdama šypsenos, ramiai dėsto mintis, netrukus pasisukdama į šoną. - Manau, kad pasivaikščiojimo laiką galima kiek prailginti.

Vien išgirdusi žodį "šalta" nusipurto - Lauren tiesiog labai labai nemėgo šalčio. Pastebėjusi Erick'o žvilgsnio pokyčius, nežymiai primerkia akis, studijuodama jo veidą, bei kaipmat nuspėdama ir ketinimus. Be abejo, tai padaryti padėjo ir netrukus ištarti vaikino žodžiai.
- Per vėlu. - žaismingai šyptelėjusi, galiausiai patraukia takeliu į miško gilumą, netrukus atsigręždama į iš vietos nė nepajudėjusį klastuolį. - Ei, ruošies eit ar taip ir stypsosi kaip koks vėzdas? - eilinį kartą nusijuokusi, paspartina žingsnį, taip paragindama Way'ų pasiskubinti.

Netrukus pašonėje išvydusi vaikiną, patenkinta šyptelėja, suvydama savo pirštus su Erick'ui priklausančiais.
- Kad ir į pasaulio kraštą. - sukikena, laisva ranka, kurioje laikė lazdelę, pamodama priekin, kur ir toliau, į miško gilumą vinguriavo takelis. - Ana ten, kur slepiasi pabaisos ir pabaisiukai. - lengvai nusijuokia, mosuodama lazdele.
- Juk apgintum mane, jei užpultų koks psichas, ar ne? - pasisukusi į pašnekovą, nustato ganėtinai rimtą veidą, lyg klaustų kažko labai svarbaus.

Akių nenuleisdama nuo Erick'o, į šio veido išraišką sureaguoja paprastai - tiesiog blausia šypsena. Bakstelėjusi jo šoną, paspartina žingsnį, paleisdama jo ranką, kol galiausiai pasileidžia bėgti gilyn į mišką.
- Statau butelį, kad manęs nepagausi! - sušukusi, sukrykščia, žymiai įsiverždama į priekį, gerokai atsiplėšdama nuo Way'aus.

Kadangi didžiąją dalį laiko žvilgčiojo atgal, kad matytų kur randasi draugas, nė nepamato priekyje esančios kalvos nuožulnumos. Nė nespėjusi išgirsti žodžių, kuriuos sušuko klastuolis, sucypia, nusiridendama nuo tos pačios, lapais ir šakomis padengtos kalvos, netrukus atsidurdama šios papėdėje.
- Šūdas, šūdas, šūdas. - sumurma, atsisėsdama, bei imdama valytis lapus, prilipusius prie Lauren suknutės. - Man viskas gerai! - lyg norėdama užtikrinti savo sveikatos būklę, pamoja dar viršuje tebuvusiam Way'ui. Nors taip tik atrodė prieš tai, kai ant rankos pastebi ropojanti didžiulį vorą. Sucypusi ima mataruoti tiek rankom, tiek kojom, bandydama nuskraidinti nariuotakojį nuo savo kūno.

Ir toliau tobulai vaidindama išsigandusią, veikiau paklaikusią arachnofobikę, tęsia rankų ir kojų makalavimą, aplink sukeldama skraidančių lapų ir žemių debesį. Kai galiausiai ją "išgelbėja" draugas, o vėliau ir pastato ant kojų, šyptelėja, prie šio prisiglausdama.
- O aš maniau, kad iš tavęs mažai naudos. - kyštelėja liežuvį, netrukus nusijuokdama ir taip parodydama jog juokauja ir draugas neturėtų įsižeisti dėl tokios replikos. Nors ir buvo ganėtinai tamsu, nejautė didelės būtinybės naudotis lazdele, kad apšviestų sau kelią. Lyg norėdama atsidėkoti už jo pagalbą, pasisuka veidu į Way'ų, šį apkabindama, bet apvijusi savo rankas aplink šio pečius pastebi, kad vaikinui už nugaros, maždaug už dvidešimties metrų stypso didžiulis, savo pirmtaką dydžiu dešimčia kartų lenkiantis voras. Keleta sekundžių tiesiog sustingsta, lėtai pasukdama galvą į Erick'ą. - Ar labai išsigąstum jei pasakyčiau, kad tau už nugaros stoviniuoja akromantulas? - vos girdimai ištaria, bijodama pažvelgti atgal.

Ir toliau elgdamasi lyg maža, trapi ir bejėgė mergaitė, kurią išgąsdina net tokie objektai, kaip delno dydžio vorai, leidžia Erick'ui reikštis, norėdama pamatyti, kiek šis sugeba. Žinoma, nei akromantulo, nei juo labiau paprasčiausio voriukščio per daug nebijojo - visgi pati savo noru atklydo į uždraustąjį mišką, kuris buvo pilnas pavojų.
- Tu visai kietas. - primerkia akis, ištardama žodžius taip, lyg visą laiką būtų galvojusi atvirkščiai. - Bet tikrai nenorėčiau tapti milžiniško nariuotakojo vakariene, jei šis sumanytų grįžti, tad persikelkime kur nors kitur? - lūpas papuošdama gudria, kiek erzinančia šypsena, palieka teisę rinktis pačiam Way'ui.