Apleistas gyvenamųjų namų rajonas

Monica oru atsirado vietoje. Rajono apžiūrėjimui mergina neskyrė jokio laiko - nenorėjo per daug blaškytis, o ir šiaip, čia atkeliavo prisikaupusi vienam vieninteliui tikslui - sučiupti MV išdaviką ir pristatyti jį Amiki, kur juo bus deramai pasirūpinta. Tiesa, Monicai šiam darbui kauptis reikėjo nemažą laiką dėl vienos menkutės priežasties - sugaudyti reikėjo merginos ex.
Už ausies užsikišusi pasileidusią raudonų plaukų sruogą, Mo išsitraukė lazdelę ir išsibūrė sau bytą. Teko pripažinti - apsitempusi tamsia, kelius vos siekiančia suknute ir su rankose laikoma lazda, mergina atrodė ganėtinai grėsmingai ir visai ne vaikiškai. Mo žvilgtelėjo į kitoje gatvės pusėje stovinčią brangią, ryškiai raudoną mašiną, priklaususią būtent merginos "gaudomam" asmeniui. Akimirksniu atsidūrusi prie automobilio, nedvejodama Mo užsimojo byta ir ja trenkė į priekinį sedano stiklą, jį suskeldama, o po kelių papildomų smūgių - ir visai išdauždama. Puiiiiku, jis sudaužė Mo širdį, o ji sudaužė jo mašinos priekinį stiklą. Į merginos planą ši dalis neįėjo, bet pamačiusi tokį išpuoselėtą automobilį (o Monica puikiai žinojo, kaip Andrew rūpinosi savo mašinomis), tiesiog nesugebėjo susilaikyti.
Kaip ir buvo galima tikėtis, pradėjo kaukti transporto priemonės signalizacija, pažadinusi vaikiną ir privertusi jį išlysti iš namų.
- Kas per velniava?.. - susiraukė Andrew nužvelgęs savo mašiną, o tada nukreipė žvilgsnį į Mo, kuri dabar, išvydusi vaikino snukelį ir praradusi savikontrolę, sparčiai artinosi prie jo su iškelta beisbolo lazda. Sėkmingai iš merginos rankų išplėšęs bytą, numetė ją tolyn ir suėmęs Mo už riešų, prisitraukė ją prie savęs.
- Mažoji, mieloji, saldžioji Monica, - sukikeno, nužvelgdamas įsiaudrinusią merginą. - Kam turiu būti (ne)dėkingas už tavo vizitą?
- Padėkok savo beribiam idiotizmui, asile, - sušnypštė Mo, bandydama išsilaisvinti. - Aš čia Valdovo siųsta.
Iš kart po šių žodžių Andrew įsitempė ją į vidų, prieš tai įsitikinęs, kad joks smalsus kaimynas nežiūri. Paleidęs merginą čia pat, koridoriuje, nužingsniavo į svetainę, kur tiesiu taikymu priėjo prie bariuko. Trindamasi kiek diegiančius riešus, Monica nusekė Andrew.
- Ką, manei išsisuksi? - kilstelėjo antakį mergina. - Juk žinojai, kad anksčiau ar vėliau, tau atsiųs žudiką, - vyptelėjo stebėdama kaip vaikinas į porą neaukštų stiklinaičių pila viskį. - Negeriu, - sumurmėjo, iš karto atsisakydama gėrimo.
- Beabejo žinojau. Ir, tiesą sakant, buvau jam paruošęs visą ginklų arsenalą, - galva maktelėjo į paslaptingą futliarą patalpos kampe. - Tik nesitikėjau, kad man atsiųs tave, Mo. C'mon, tu juk man nieko nepadarysi, - menkinančiu žvilgsniu Andrew nužvelgė merginą ir sukikenęs, gurkštelėjo atšaldyto viskio. Akimirksniu įsižeidusi, Mo susiraukė ir išsitraukė savo lazdelę.
- Tu net nenumanai ką aš sugebu. Crucio! - šūktelėjo, į Andrew paleisdama kerų žaibą, nuo kurio spėti išsisukti buvo tiesiog neįmanoma. Kerai žiebė vaikinui į krūtinę su tokia jėga, kad jis iš rankų paleido iki šiol laikytą stiklinę ir pats kiek susirietė. Atsitiesęs, giliai kvėpuodamas, nuo židinio atbrailos pasičiupo savąją lazdelę ir su paprastučiais Accio nuginklavo Mo. Už diržo užsikišęs abi lazdeles, Andrew pasiekė Mo, kuri dėl tokios smarkios vaikino eisenos jau ruošėsi bėgti kuo toliau, kiek tik kojos neša, ir kirto jai antausį. Matyt ganėtinai stiprų, nes mergina neteko žado ir aptemusia galva susmuko ant žemės. Tiesa, dar spėjusi įsikibti staltiesės, žemyn nutempė gana brangią vazą, iš kurios netrukus liko tik bevertės šukės.
- Tau taip patinka?! - sušnypštė Andrew, stebėdamas dabar visiška bejėge tapusią merginą. Kilstelėjusi galvą, Mo iš lėto, drebančiais pirštais palietė sopantį, ir ko gero, dar raudoną skruostą. O tada pakėlė nuo besikaupiančių ašarų sudrėkusias akis. Kelias akimirkas į jas žiūrėjęs, Andrew nutaisė kiek švelnesnę veido išraišką ir ištiesė merginai ranką. Kai ji ją suėmė, vaikinas nuo žemės pakėlė Monicą ir pasodino ją ant sofutės.
- Išgerk. Bus geriau, - sumurmėjo įduodamas merginai anksčiau pripiltą stiklinę viskio su ledukais. Mo abiem rankutėm suėmė gautą stiklinę ir gurkštelėjo šalto gėrimo.
- Mū, - kreipėsi Andrew į merginą, - išvažiuokim. Aš žinau, kad tu nenori būti Mirties Valgytoja. Žinau, kad nenori manęs žudyti. Pabėkim kartu. Galbūt atnaujinsime savo santykius.
Padėjusi ant staliuko stiklinę su likusiai neištirpusiai pora ledukų, Monica pakėlė akutes į kalbėti nustojusį vaikiną. Jo įtaigus žvilgsnis beveik merginą įtikino. Būtent dėl to, Mo visada mėgo už save vyresnius vaikinus, kaip kad Andrew, - jie visi turėjo kažką... tokio.
- Mūsų santykius? - kilstelėjo antakį, nusukdama žvilgsnį. - Vieną akimirką tu mane myli, o kitą negali pakęst. Parodai man savo jautrią pusę, o tada pavirsti į tikrą šunsnukį. Ar tai pakankamai tikslus mūsų santykių apibūdinimas, Andrew? Viskas baigta jau senai, atsibusk. Buvo baigta dar prieš viskam prasidedant.
Ir tada kambaryje stojo tyla. Mo stengėsi nežiūrėti į vaikino akis, kuriose, kaip spėjo, atsispindėjo pyktis ir pagieža.
- Nuo tavo pasirinkto likimo išsisukimo nėra, tačiau gali viską sau palengvinti. Leisk man tave pristatyti vadei. Susitarsiu, kad ji tavęs net nekankintų, - prikando lūpą Mo.
- Man nereikia tavo pagalbos, suknista puskrauje, - sušnypštė Andrew ir pastebėjęs, kad mergina ketina stotis, suėmė ją už rankos ir truktelėjo į save, paguldydamas Mo ant sofos ir ją akimirksniu užguldamas, kad ši negalėtų niekur pabėgti.
- Man tereikia atlikti užduotį, paleisk, - maldaujamu balsu kreipėsi Monica, stengdamasi nuo savęs nustumti vaikiną. Kai jo vėsus delnas merginos šlaunimi pakilo į viršų, po suknele, Mo klyktelėjo ir ėmė muistytis, veik pro ašaras maldaudama jos neliesti. Stipriai užmerkusi akis, Mo nejučiom kyštelėjo ranką po sofos pagalvėlėm ir aptiko kažkokį aštrų daiktą, greičiausiai tai buvo vyno kamščių atidarytuvas. Stipriai suspaudusi tą daiktą delne, užsimerkusi, Monica iš visų turimų jėgų susmeigė aštrųjį galą Andrew į krūtinę. Kažkur visai prie širdies. Šis krūptelėjo ir kilstelėjo galvą. Aštrių bruožų veidas tapo akmeniniu, akyse sustingo žvilgsnis ir galiausiai jo kūnas atsipalaidavo. Virpėdama Monica ištraukė kruviną atidarytuvą. Kai nebejautė virš savęs nei vaikino kvėpavimo, nei jo širdies dūžių, atsimerkė. Iš rankų paleidusi įrankį, delnais užsidengė burną, kad nepradėtų spiegti. Kūkčiodama ir bandydama susitramdyti, Mo nuo savęs nustūmė kūną ir pakilo iš vietos. Nuo veido valydamasi ašaras, mergina atsiėmė savo lazdelę. Tuo momentu Mo nemąstė nieko panašaus į "reikia atsikratyti kūno ir sunaikinti kamščių atidarytuvą su savais pirštų antspaudais", ji tiesiog norėjo kuo greičiau iš čia dingti. Būtent taip netrukus ir padarė - paliko šitą vietą.

Monica nepatikliai nužvelgė namą ir žvilgsniu nusekė tetą. Apsidairiusi po tamsų, tačiau jau pažįstamą rajoną ir supratusi, kad kol kas liko visai viena, nedrąsiai žengė link namo. Atsidūrusi viduje, susirado šviesos jungiklį ir jį nuspaudusi, name įžiebė mirksinčią šviesą nuo vienos vienintelės lemputės. Patrynusi rankas, mostelėjo lazdele į kiek apgriuvusį židinį ir jame užkūrė ugnį.

Mo pasisuko į grįžusią tetą ir nužvelgė žiobarą, kuriam šiandien ypatingai nepasisekė.
- Crucio? - kilstelėjo antakį.

Dar kartą nužvelgusi žiobarą, kuris jau raitėsi ant grindų, Mo linktelėjo.
- Gerai... - iš lėto nutęsė, kol kas nelabai sužavėta kerų poveikiu.

- Jei tai tik nuramins tave, - sukikeno Mo ir mostelėjo rankoje laikyta lazdele į žiobarą, sumurmėdama Crucio.

- Naa, kol jis man nieko blogo nepadarė, tol aš nelabai turiu noro jį nukankinti, - gūžtelėjo pečiais, žvilgteldama į tetą.

Klausydamasi tylaus tetos balso, Mo užsimerkė ir automatiškai ėmė viską įsivaizduoti.
- Jausčiausi... piktai - sumurmėjo atmerkdama akis ir sukoncentruodama žvilgsnį į žiobarą, kuris stebėjo merginą ir jau tyliai cypė, bandydamas kaip nors susmegt į grindis ir pabėgt.
- Crucio! - gerokai garsiau nei pirmąjį kartą tarė Mo, paleisdama kerus į žmogų.

Monica nuleido lazdelę ir kiek prisimerkusi pasisuko į Ami.
- O ką dar turi? - kilstelėjo antakį.

Išgirdusi kerus, Mo atsitokėjo ir papurtė galvą.
- Šitas jų nebepakels, - kažkiek susirūpinusi sumurmėjo.

- Teta, užtenka, jis nieko blogo nepadarė, - sumurmėjo Mo, stebėdama kraujuojantį ir klykiantį Žiobarą.

- Tu ir neturėsi jų atiduot kitiems. Galiu su jom susitvarkyti, - patikino linkteldama, nors visa tai nuskambėjo nelabai įtikinamai. - Suprantu, bet... jis niekuo dėtas, - prikando lūpą žvilgteldama į žiobarą, vengdama pakelti nedrąsų žvilgsnį į tetą.

- Turėtum būti laiminga, kad trauki vyrus, - beveik negirdimai sumurmėjo Mo. - Baik! - riktelėjo, kai žiobaras gavo dar vieną crucio dozę.

- Teta, aš... - pradėjo Monica, tačiau pajutusi skausmą ir supratusi, kad Ami panaudojo prieš ją kerus, suklykė, aiškiai bijodama to, ką teta dabar pat galėjo padaryt Moncei. - Baik... - veik maldaujamai sumurmėjo.