Kambarys nr. 1

Per laiką kol Deivis prausėsi ir duše apsimetė dainininku, Mo vėl užmigo. Neužmigo, o tik šiaip, trumpam užmerkė akutes ir užsnūdo. Kažką susapnavusi negero, net pašoko vietoje, čiut koja nekliudydama staliuko ir nenurversdama viso to padėklo su maistu. Kumštukais pasitrynusi akis, nukreipė tokį mieguistą žvilgsnį į vaikiną ir nusišypsojo.
- Labas rytas, - sukikeno.

- Labas rytas. - šyptelėjo. - Išalkai? - mirktelėjo ir akim parodė į staliuką su maistu ir arbatomis, po to sukikeno.

- Atnešei maistą beveik į lovą, taigi jeigu pasakyčiau, kad neišalkau, tu bet kada galėtum suverst visą tą puodelį arbatos man ant galvos, nes neįvertinčiau tavo pastangų bandant surast mums maisto, taigi taip, išalkau, - sukrizeno, į rankas paimdama puodelį arbatos.

Sukikeno ir paėmęs puodelį gurkštelėjo karštos arbatos, bei atsikando bandelės.

Pasiekusi bandelę, Moncė jos atsikando ir gurkštelėjo arbatos. Nukreipusi akutes į valgantį Deivį, šyptelėjo.
- Kaip išsimiegojai? - pasiteiravo, nutaisydama kuo labiau susidomėjusį veidelį.

- neblogai. - šyptelėjo. - o tu? - paklausė pasiimdamas šakutę ir pradėdamas valgyti bulvytes.

- Neblogai? O dieve, nesakyk, kad aš knarkiu, - susiraukusi burbtelėjo Mo. - Aš šalia tavęs puikiai, - sumelavo šypteldama. Miegojo prastai. Labai. Ir ne dėl to, kad šalia gulėjo nelabai pažįstamas vyras, kuris prisipažino meilėje.

Tada dėl ko? :DD
- eik jau.. aišku neknarki. - nusišypsojo. Sukramsnojo bulvytę.

Dėl kokios nors priežasties, kurios aš dar nesugalvojau ir neketinu į tai gilintis? :D
- Oh. Ačiū. Nuraminai, - sukikeno Mo ir gurkštelėjo arbatos. - Ką šiandien veiksim? - sumirksėjo kilsteldama akutes į Deivį.

- turi pasiūlymų? - suklapsėjo akutėmis ir surijo bandelę (jeigu to dar nebuvo padaręs :DD)

- Iš tiesų tai... ne, - kiek prisimerkė Mo. - Aš čia pirma kartą, neįsivaizduoju ką būtų galima čia veikt, - sukikeno.

- Gal aplankyti tuos tavo namus, kuriuos minėjai kaži kada.. - sukikeno ir pasižiūrėjo į ją.

- Turi omeny mano namus Paryžiuj? - kilstelėjo antakį Mo. - Suuure, why not? Ir pati ten senokai buvau, - prisipažinusi sukikeno.

Nusišypsojo ir tada kokias.. umm, sakykim 9 ne 10 minutes tyloj sudorojęs savo maistą pasiteiravo:
- skanu?

Per tą laiką taipogi įveikusi visą gautą maistą sau, Mo linktelėjo.
- Skanu, bet už viešbučio virėjas maistą gaminti skaniau galėčiau tik aš, - taip lyg tarp kitko, labai kasdieniškai tarė ir sumirksėjo.

- Tikrai? - pasižiūrėjo į ją. - tuomet gal mane kas pas save namuos Paryžiuj pavaišins.. - nutesė apsimesdamas, kad nė nutuokia apie tai ką Moncė ką tik minėjo.

- Tikrai, - linktelėjo Mo. - Gal ir pavaišins... - sukrizeno. - Anywhoooo, jeigu tu jau pavalgei, norėčiau keliaut į mano namus, - šyptelėjo pakildama iš lovos ir pasisukdama į Deivį.

- žinoma. - priėjo ir davė Moncei savo ranką, duodamas suprasti, kad jie jau gali keliaut.

- Juk kambarinėms neatrodys per daug keista, kad iš viešbučio dingom net neišėję iš savo kambario? - sukrizeno Mo. Suėmusi vaikino ranką, žvilgsniu susirado jo akutes ir kartu dingo oru.