Ridlių rūmai

Dvaras kuriame prieš daugelį metų buvo išžudyta visa šeima, o dabar tiesiog tikima, jog ten vaidenasi. Netoliese rūmų sargo lušnelė.

Voldemortas oru atsirado prie rūmų. Ir tik dabar, kai jis suvokė, jog jo pastovi rezidencija - Smirdžių dvaras - buvo sugriauta kažkokių paikų milžinų, jį apėmė dar didesnis įniršis. Ne tai, kad nebūtų galima dvaro atstatyt, bet per tokią vieną išdavikę Voldemorto buvimo vieta vėl buvo plačiai žinoma. Taigi teko tenkintis šitais, kadaise jam pačiam, o tiksliau tai, Ridliams priklausiais rūmais. Nusigavęs į vidų, kurio išplanavimas iš esmė buvo labai panašus į SD, atitraukė savo drabužio rankovę ir lazdelės galu prilietė savo ženklą, stipriai įspausdamas lazdelę į odą.

- Oh, šitie kelia nemažiau siaubo nei anie, - prikando lūpą, nužvelgdama už vartų stovinčius rūmus. Atsukta į tetą, jau norėjo prašyti dar minutėlės, kad galėtų susikaupti, bet nebespėjo nieko pasakyti kai buvo užkeikta. Dar kartą išgirdusi planą, linktelėjo ir pasistengė nutaisyti kuo ramesnį bei abejingesnį veidą. Nebeatsisukusi į tetą, praėjo pro vartus ir nužygiavo iki durų. Porą kartų pabeldusi, įėjo vidun, paskui save jas uždarydama. Nužvelgusi čia pat, hole, stovintį Voldemortą, giliai įkvėpė ir nusilenkė, žiūrėdama į savo batelių galus.
- Valdove, - tyliai sumurmėjo, norėdama atkreipti dėmesį.

Išgirdęs praisveriančias duris, o netrukus ir tylų moterišką balselį, atitraukė nuo ryškiai juodai degančio savo ženklo lazdelę ir apsisuko, žvelgdamas į Monicą. Stipriau prištuose suspaudęs lazdelę, kurią taip ir knietėjo panaudoti, priėjo per porą žingsnių arčiau merginos.
- Ką po galais tu veikei Smirdžių dvare su tuo idiotu Remeza? - kilstelėjo antakį, kiek pakreipdamas galvą.

Voldemortui pajudėjus arčiau, Monica atsitiesė ir išlaikydama ramų veidą net jam prabilus, už nugaros sunėrė rankutes.
- Valdove... - pradėjo, stengdamasi vengti jo žvilgsnio, kuris tikriausiai iš pusiausvyros išmuštų net užvaldytą Moncę. - Mano teta, Amiki, išgirdo apie jo planus keršyti Jums už nužudytus savo tėvus, - iš lėto ištarė. - Lengvai galėjau patekti į jo aplinką, taigi Amiki liepė man jį pasekti. Aš kaip ir... buvau dviguba agente. O Smirdžių dvare ji mane užkeikė. Ji negalėjo leisti, kad jam išsiduočiau, jog iš tiesų tai palaikiau jūsų pusę, - susakė ir nudelbė akis žemyn, stebėdama šiek tiek judančius voldemorto apsiausto padargus.

Stebėdamas stebėtinai ramų Mo veidą, vos susilaikė nuo griežto paraginimo greičiau eiti prie reikalo ir praleisti nereikalingas šnekas. Išklausęs merginos pasiaiškinimo, nekeisdamas savo pozicijos, pasinaudojo legilimantija. Jos galvoje neradęs nieko įtartino, ta prasme, tik tokias neutralias mintis ir jokių jaudinimųsi, kas žiauriai ŽIAURIAI erzino Voldemortą, suraukė kaktą ir mostelėjo lazdele, ištardamas Crucio.
- Meluoji, - sušnypštė.

Amikei, sėdinčiai kažkur prie rūmų vartų, perdavus jaudintis, Mo paleido savo iki šiol už nugaros sunertas rankutes ir prikando lūpą. Voldemortui nutraukus legilimantiją bei pagaliau pasibaigus vos kelias sekundes besitęsusiam nemaloniam jausmui, kiek lengviau atsiduso, tačiau pastebėjusi jo veido išraišką, prisimerkė. Netrukus pajutusi veriantį skausmą, garsiai klyktelėjo ir net susirietė, keliais priklupdama ant žemės.
- Nemeluoju valdove, prisiekiu! - stipriai suspaudusi akių vokus, pro sukąstus dantus išrėkė. -

Kelias akimirkas tęsęs kerus, galiausiai juos nutraukė, staigiai kilsteldamas lazdelę. Priėjęs arčiau klūpančios merginos, priklaupė prieš ją ir pirštais suėmęs jos smakrą, grubiai kilstelėjo į viršų, priversdamas Monicą iš po užkritusių raudonų plaukų žvelgti į Voldemortą.
- Amiki tavimi gudriai manipuliuoja, juk pati nesugebėtum sugalvoti tokio teisinimosi plano? - tykiai tarė kilsteldamas antakį.

Kerams pasibaigus taip staiga, kaip ir prasidėjus, Mo gailiai suinkštė, vis dar kiek virpėdama. Ir nors crucio gavo ne pirmą ir tikrai ne paskutinį kartą, tokio efekto nebuvo patyrusi dar niekad - ko gero net nereikia lyginti Amės galių su Voldemorto. Pajutusi šaltus pirštus ant savo veido, prikando lūpą per prievartą pakeldama žvilgsnį kažkur ties lordo akimis, kovodama su begaliniu noru tiesiog nuo savęs nutrenkti jo ranką ir pabėgti.
- Visi žinom, jog už jūsų išdavystę gresia mirtis. O kiek žinau, maniškė nebūtų naudinga niekam, - šiek tiek drebančiu balseliu ištarė. - O kokia jai nauda iš manipuliacijos manimi? - kilstelėjo antakį.

- Hilton, nemanyk, jog kiekvieną kartą kai susimausi, tave išgelbės tavo tetos statusas, sušnypštė paleisdamas merginos veidą ir atsitiesdamas. - Vienas paslydimas, vienas mažas žingsnelis į šoną... - nutęsė kiek primerkęs akis ir paliko tokią reikšmingą tylą. - Neabejoju, jog esi puikiai informuota apie Mirties Valgytojų veikimo subtilybes - jie veikia per tau artimus žmones, - sumurmėjo. Atitraukęs žvilgsnį nuo Monicos, apsisuko ir priėjo arčiau čia hole buvusio židinio, jau kurį laiką nebekurento. Mostelėjęs lazdele, įžiebė židinyje nemenką ugnį ir pasirėmė į jo atbrailą.
- Jeigu nenori, kad pats asmeniškai susidoročiau su tavo seserimi, teta, ir visais kitais, kurie yra tau brangūs, nuo šiol viską atlikti turi idealiai. Nenudurti tau paskirtų nužudyti išdavikų su butelių kamščių atidarytuvais ir palikti įkalčius tiesiog vietoje. Amiki, kuri, tarp kitko, taipogi yra slystelėjusi mano akyse, tavęs visą laiką nesaugos, - sumurmėjo, per petį dėbteldamas į merginą. - Viena blogai atlikta užduotis, vienas neteisingas veiksmas ir gali atsisveikinti su likusia savo gimine. Negi nieko nepasimokei iš savo tėvo istorijos? - vyptelėjo Voldemortas. Po trumpos tylos pauzės, atsiduso ir vėl žvelgė į liepsnas. - Dink iš čia.

Voldemortui paėjus toliau, Monica nuo veido nusibraukė plaukus ir atsistojo. Kadangi dar šiek tiek virpėjo keliai, buvo kiek sunkoka išsilaikyti normaliai, tad Mo nugara atsirėmė į sieną. Kovodama su pagunda Voldžio apsiausto padargus sukišti į židinį, kad jis visas užsiliepsnotų kaip didingas fakelas - dulke gimei, dulke pavirsi - Mo giliai įkvėpė ir klausėsi valdovo šnekų. Kai išgirdo, jog gali netekti sesės ir tetos, visą kūną perliejo kažkoks šlykštus ir nemalonus jausmas. Rankutėm prisidengusi burną, kad nesimatytų virpėti pradėjusios lūpos, kas šiaip buvo noro apsiašaroti afektas, užsimerkė, stipriai suspausdama akių vokus. Susilaikiusi nuo bet kokio žodžio ištarimo, kas greičiausiai būtų buvęs tiesiog nelabai gražus keiksmažodis pasiųstas Voldemorto pusėn, atsitraukė nuo sienos ir išgirdusi paliepimą, nusilenkė jo nugarai. Atsitiesusi, pradarė duris ir pralindusi pro nedidelį sau paliktą plyšelį, tyliai duris uždarė. Giliai kvėpuodama, greitu žingsniu, beveik bėgdama, praėjo kiemą ir netrukus vartus. Pasiekusi tetą, įsikibo jai į ranką.
- Ar galim iš čia greičiau dingti? - sušnabždėjo.

Apsigaubęs nakties tamsa, takeliu ėjo vaikinas. Prie vartų jis pažvelgė į mėnulį, kuris švietė raudonai, ir nusišypsojo. Rūkas, kylantis nuo upės sklido iš miškų, apsivydamas senus medžius ir lėtai, it vaiduoklis tiesdamas savo ilgus nagus, slinko prie aukštos tvoros. Johny nusprendė nebegaišti - lyg niekur nieko jis praėjo užkeikimą, kuris pro vartus praleidžia tik Mirties Valgytojus ir nužygiavo taku į pastatą. Tiksliai žinodamas kur eina, vaikinas patraukė laiptais į viršų ir perėjo koridorių. Pasiekęs reikiamas duris, įbedė į jas savo akis apmąstydamas tai, ką nuveikė per ilgą kelionę. Vaikinas atsiduso ir jo žvilgsnis iš karto tapo atšiaurus ir šaltas it plienas. Kelis kartus stūktelėjęs į duris, išgirdo paliepimą užeiti. Durims užsivėrus už vaikino nugaros, jis nužvelgė patalpą. Tai buvo erdvi biblioteka su židiniu, sofa ir stalu, ant kurio puikavosi pusiau nugertas džino butelis.
- Valdove, kvietėte? - žemu balsu kreipėsi į Voldemortą ir mandagiai jam nusilenkė. Atmerkė savo akis, Voldemortas mukreipė žvilgsnį į svečią.
- Taip, Deppai. Šaukiau, - prabilo nežymiai linkteldamas. Jis lėtai sukiojo savo lazdelę rankose, gerai apgalvodamas savo žodžius. Tuo tarpu Johny lyg niekur nieko vaikščiojo ir nužiūrinėjo knygas, pirštu braukydamas per jų nugarėles. Būtent. Šis vaikinas nei kiek nebijojo tariamojo 'Tamsos Valdovo'. - Ar atlikai savo misiją?
- Taip, valdove, netgi geriau nei pats tikėjausi, - šyptelėjo Deppas.
Voldemortas tik linktelėjo galva ir sunėrė rankų pirštus
- Tu esi vienas iš vertingiausių mano pasiekėjų, juk pats žinai, - prabilo, atidžiai stebėdamas Deppą, kuris į Tamsos valdovą nekreipė beveik jokio didesnio dėmesio ar tuo labiau, nerodė jam jokios pagarbos ir elgėsi kaip su sau lygiu, kas tiesiog varė iš proto.
- Taip, valdove, - sumurmėjo. Sustojęs ir susikišęs rankas į kišenes, iš lėto pasisuko į Voldemortą, sugaudamas jo ledinį žvilgsnį.- O kaip Ariver?
Voldemortas nusijuokė šiurpiu juoku, tačiau to visai nepaveiktas Deppas liko stovėti savo vietoje, net neketindamas palikti bibliotekos kol nepasieks savo vienintelio tikslo.
- Po tokios išdavystės? Ji man mažiausiai rūpi.
- Mano mergina, - prabilo Johny, vos spėjus Voldžiui užsičiaupti dėl Amės. - Tu liepei ją nužudyti, - jis užsimerkė ir giliai įkvėpė. Apie Charlotte buvo sunku kalbėt.
- Taip, kad įrodytum man savo ištikimybę. Tam, kad įrodytum, jog esi ištikimas man, ne kažkam kitam, - paprastai atsakė tamsos valdovas, vėl rankose ramiai sukiodamas lazdelę.
- Juk puikiai supranti, kad po to galiu tave nužudyti, - tylesniu, kiek grėsmingesniu balsu pratarė Johnas, prieidamas arčiau stalo. Voldemortas kilstelėjo antakius ir atsilošė kėdėje.
- Tu? Mane? - prunkštelėjo, niekingai nužvelgdamas Deppą. - Prašyčiau.
Juk voldemortas turi septynis horokrusus, apie kuriuos jis niekam nesakė. Nei Johnui, nei Amei.
- O žinai ką aš veikiau, kai buvau išvykęs? Suradau tavo horokrusus ir juos sunaikinau, - lyg pasinaudojęs legilimantija tarstelėjo vaikinas ir įsitaisė ant sofos priešais valdovą. Atkimšęs džino butelį pripylė dvi stiklines, kurios buvo šalia, ir paėmė savąją. - Net gi gyvatę. Ką pasakysi dabar? Tu vis dar neįveikiamas? - atsigėrė iš stiklinės, stebėdamas vis besikeičiančias priešais sėdinčiojo išraiškas. O Valdovo veidas iš tokio pusiau pašaipaus ir pergalingo tapo pasimetusiu. Piktu. Nepatenkintu.
- Tu... - sušnypštė ir pašokęs iškėlė lazdelę. - Avada kedavra! - paleido žalią žaibą į Deppą, tačiau lengvai kažkokiu būdu jo išvengęs, vaikinas dabar stovėjo prieš Voldemortą ir juos skyrė tik stalas. Abu vyrai vienas į kitą paleido nedovanotinų kerų bangą. Nuo magijos, kuri apėmė kambarį, kelios knygos užsiliepsnojo, dar kitos iššokinėjo iš vietų. Didelis langas, kuris užėmė beveik visą didelę sieną įskilo ir jo šukės pabiro ant dviejų žmonių.
- Kaip tu?.. - pradėjo voldemortas primerkdamas ir taip plyšiais virtusias akis., tačiau buvo nutrauktas Johno:
- Mokiausi iš geriausio, mano valdove, - su didele sarkazmo doze tarstelėjo. Tada kažką sumurmėjęs privertė šukes pakilti į orą ir skristi į Voldemortą. Šiam užteko mostelėti lazdele ir jos dingo.

Tankiai alsuodamas Johnas priėjo prie stalo ir įsipylė dar džino į stiklinę.
- Už tai, kad tuoj mirsi, - kilstelėjo taurę ir išgėrė ją iki dugno. Leisdamas ją žemyn pastebėjo į jį skriejantį žalią žaibą ir pasuko stiklinę taip, kad kerai atsimuštų. Aišku, kad ji sprogo, bet avadą nukelė į knygų lenyynas, kurios tuoj pat pradėjo virsti žemėn.
- Visas pasaulis iš tavęs juokasi, Ridli. Jie tavęs nebebijo. Net Mirties Valgytojai tave apšneka. Tu jau senas. Tu niekam nereikalingas... - pradėjo vardinti krūvas priežasčių, kodėl Voldemorto neturėtų čia likti.
- Čia tau už Charlottę, - sumurmėjo Deppas, kilsteldamas lazdelę į tamsos valdovą. - Avada kedavra!
Kerai pataikė į jį ir voldemortas sukniubo. Jo akyse dar matėsi paskutinis kovos su mirtimi, kurią, atrodė, buvo įveikęs, krislas.

Johny apsižvalgė aplink. Biblioteka buvo sugriauta, langų stiklai išdaužyti, knygų lentynos suvirtusios. Vaikinas perlipo per valdovo lavoną ir atsisėdo į jo kėdę.
-Tu - tamsos valdovas? - pažvelgė į jo suglebusi kūną. - Nemanau, - su gerai girdima pašaipa sumurmėjo. Deppas atsirėmė į kėdės atlošą.
- Padariau tai, ką privalėjau Lotte. Ilsėkis ramybėje, mieloji, - sušnabždėjo. Kol namą gaubiantis rūkas toliau raizgiojosi aplink pastatą, aukštas, rudų plaukų vaikinukas pažvelgė į mėnulį pro išdaužtą langą. Tai buvo jis, Johny Christopher Depp, žmogus kuris nugalėjo nenugalimą.

Ramiai gurkšnodamas džiną iš nedidelės, storo stiklo stiklinės, stebėjo raudoną mėnulį, berods kartu su vaikinu švenčiantį pergalę ir kerštą. Depp'as mėgavosi akimirka, mėgavosi tuo vėsiu vasariniu vakaro vėju, švilpiančiu per išdaužtus langus ir taršančiu iki šiol buvusius preciziškai sušukuotus vaikino plaukus. Jo kelionė atsipirko. Ir dar kaip. Tamsos Valdovas, kurį gaubė įvairiausi pasakojimai ir legendos, dabar gulėjo ant šaltų savo giminei priklausančių rūmų grindų nekvėpuodamas, be jokių gyvybės ženklų; tiesiog tysojo ant žemės, tuščiu ir negyvu žvilgsniu žiūrėdamas į horizontą priešais save, jo baltu vaiduoklišku veidu vingiavo siauros ryškaus kraujo srovelės iš prakirstų vietų, kurias paliko dūžtančių stiklų šukės. Atitraukęs žvilgsnį nuo mėnulio, paskutinį kartą gurkštelėjo džino, palikdamas stiklinėje kelis milimetrus alkoholinio gėrimo ir porą ledukų. Padėjęs stiklinę ant stalo, sunėrė rankas ir atsilošė kedėje, atversdamas galvą ir leisdamas sau panirti į malonius prisiminimus apie Charlottę. Išgirdęs prasiveriančias duris, iš lėto atmerkė akis ir atsitiesė, ranka perbraukdamas per savo plaukus ir patraukęs juos sau nuo veido. Ir nors liko nepastebėtas, jis puikiai matė, kas per persona įžengė į biblioteką, nors, iš tiesų, šios patalpos biblioteka vadinti nebebuvo galima. Nutaisęs pusinę, žiauriai erzinančią šypsenėlę, įsmeigė į prie valdovo lavono klūpančią Amę pasitikėjimo savimi kupiną žvilgsnį.
- Amiki, jis nebegyvas, - galiausiai prabilo, nutraukdamas įsiviešpatavusią tylą, kurios fone buvo galima girdėti tik tyliai pleškančias liepsnose knygas.

Amiki išsitraukus lazdelę, Johnis, nė kiek nepabijojęs, jog jį gali į jį paleisti kokius nors kerus, sunėręs rankas toliau ramiu veidu stebėjo moterį, net neketindamas išsitraukti savo lazdelės ir atstatyti jos prieš savo kolegą.
- Pagalvokim kas dar tai galėjo padaryti, - sarkastiškai taręs kilstelėjo antakius, ir iš lėto apsidairė, specialiai dėl Amės ieškodamas kokio nors žmogaus patalpoje be savęs, kuris galėjo nudėti Voldemortą.
- Tiesą sakant, labai paprastai, - prisivertęs sukikenti, vėl įsmeigė žvilgsnį į Amę.

- Skamba puikiai, - nusijuokė. - Priedo, kiekvieną kartą pas mane ateidama galėtum būti apsirengusi menkai dengiančiais drabužėliais, - tiesmukiškai tarė su menka šypsenėle primerkdamas akis ir nužvelgdamas artyn priėjusią rusvaplaukę moterį, savo žvilgsnyje neslėpdamas gašlumo. Iš kišenės išsitraukęs cigarečių pakelį ir žiebtuvėlį, prisidegė lazdelę ir suspaudė ją tarp lūpų užsirūkydamas. Atitraukęs filtrą nuo lūpų, išpūtė tirštus dūmus į orą ir grąžino akis ties Ame.
- Taip pat būtų puiku, jeigu pasistengtum padaryti taip, jog visi sužinotų, kad šitas senas pirdžius nebegyvas, - kiek rimčiau tarė, dėbteldamas į Voldemorto lavoną.

- Juokinga? Nematau, kad kas nors juoktųsi, - sumirksėjo, nužvelgdamas patalpą, šitaip aiškiai išreikšdamas tai, jog Deppui paliepus Amei (ne)panorėjus, ji čia daugiau nebekeltų kojos neapsirengusi pagal tam tikrą kodeksą. Prie lūpų vėl kilstelėjęs cigaretę, netrukus kiek pravėrė burną, iš jos išleisdamas dūmus. Kiek prisimerkęs, atitraukė savo viršutinio drabužio rankovę ir nužvelgė savo ženklą.
- O, tikrai? - kilstelėjo antakius, pirštu besdamas į saviškį ženklą, priversdamas jį pajuoduoti dar labiau. -