Ridlių rūmai

- Labai apgailestauju.
Su puikiai girdimu sarkazmu ir saldžia šypsenėle veide atsakė.
- puiku.
mestelėjo išgirdusi Voldžiui skirtą nuosprendį.
- Tada iki pasimatymo.
Bren apsisuko ir dingo už durų, o išėjusi iš rūmų iškeliavo oru.

- Tavo praeitis tave persekioja, - vyptelėjo Amei, iš dalies omenyje turėdamas ir save, prisimenant tai, kas juodu su moterim anksčiau siejo. Ignoravęs sukilusį jos pyktį ir netrukus veide įsižiebusią erzinančią šypseną, išsilaikė ne ką prasčiau ir taipogi išlenkė lūpas, nutaisydamas šiokią tokią šypsenėlę. Deja, jos tuoj pat atsikratė ir pakeitė veido mimiką į gerokai susierzinusią.
- Sakiau, kad atsikratysiu jo savaip, - pratarė, išsitraukdamas savo vienuolikos colių lazdelę. Vėl prabilus Bren, susitvardęs nuleido juodmedžio gabalėlį kiek žemiau, laisvąja ranka suimdamas savo stiklinę džino ir pribaigdamas joje buvusį alkoholinį skystį.

- Oh c'mon, tiesiog nebevaidink. Aš žinau, kad tu to nesigaili, - pusbalsiu ištarė, stebėdamas į sieną pasirėmusią moterį. Žiūrėdamas tiesiai į jos akis ir ramiausiai atlaikydamas tą šaltą Amės žvilgsnį, įsidėjo lazdelę atgal ir nukėlė sėdimąją nuo stalo krašto. Priėjęs arčiau išgriauto lango, trumpai nužvelgė apylinkes ir, aišku, patį ex Tamsos Valdovo lavoną.
- Kodėl niekas negalėjo jo tiesiog nudėti anksčiau? - nežymiai susiraukęs pasisuko į Amę, užduodamas labiau retorinį klausimą.

- Girta? - iš lėto išpūtė akis, suvaidindamas žiauriai nustebusį. - Net negalėjau atskirti, - lipšniai tarė. Paėjęs toliau nuo lango, nugara pasirėmė į dar neišgriautą sieną ir sekė moters veiksmus. Šiai įsipylus džino, nutaisė perdėtai susirūpinusį veidelį.
- Tik nepasigerk dar kartelį, mieloji, juk nenori, kad viskas pasikartotų? Tavo vyrui labai nepatiktų, - kiek prisimerkęs ištarė, tačiau ilgai nebeišlaikęs tos kaukės, tiesiog sukikeno. - O vat man... - reikšmingai nutęsė, žvilgsniu dar kartelį įvertindamas Amės kūną.

- Prisiekiu, nežinojau, - pridėjęs ranką prie širdies ištarė, vis dar tokiom pat didelėm akim. Depp'as puikiai žinojo, kad tada Amė buvo girta. Surprise surprise, netgi pats ją ir nugirdė, privertęs eiti ten, kur bus daug geros chebros, kas neišvengiamai reiškė ir daug DAUG alkoholio. Atsitraukęs nuo sienos, pasiekė stalą ir paėmęs džino butelį, paskutinius lašus susipylė sau į stiklinę su dar ištirpti nespėjusiais ledukais.
- Kaip sakai, galbūt jeigu padarytume tai esant tau blaivai, rezultatas būtų geresnis? - akivaizdžiai provokuodamas netoliese stovinčią moterį ištarė, nutaisydamas naivią šypsenėlę.

- Tu manai, kad man reikia tavo sutikimo? - kilstelėjo antakį. Amei paėjus atgal, gurkštelėjo džino ir sukikeno. Užtektų Christopheriui tik panorėt ir galėtų moterį jis paimti tiesiog čia, nesicackinęs su bereikalingom nesąmonėm laukiant josios sutikimo.

- Tu tik taip sakai, - ištarė pavartydamas akis. - Kiek pamenu, pastarąjį kartą tu nesipriešinai? - kilstelėjo antakius, su šypsenėle prisimerkdamas ir šiek tiek palinkdamas į priekį link moters.
- Tu nepasikeitei, kad ir kaip vaizduotum priešingai, - galiausiai pareiškė, ant stalo padėdamas stiklinę su joje likusiais ledukais.

- Nebūtum, - tvirtai įsitikinęs savo žodžiais pareiškė. - Mhm, žinoma. Tu... nežinau, tikini save, jog pasikeitė tavo moralė? Geriau negailestinga žudikė nei paleistuvė, tiesa? - kilstelėjo antakį, iš lėto atsitiesdamas. - Ar tavo vyras žino su keliais tu daveisi? - vyptelėjo, tačiau nelaukęs atsakymo į klausimą, už kurį neabejotinai turėjo gautį skambų antausį, tiesiog atsitraukė, vėl apeidamas stalą ir atsidurdamas už jo. Pirštais pasirėmęs į baldą, nežymiai pasilenkė į priekį, stebėdamas moterį.

- Užsičiaupk? Nuo šiol tu paklūsti man, - sušnypštė, ko gero pirmą kartą šiandien pakeldamas balsą prieš moterį. Žiūrėdamas jai tiesiai į akis, nei kiek nepabijojęs to žudančio žvilgsnio (Depp'ui nebaisus buvo net Voldemortas - Amės žvilgsnis nereiškė absoliučiai nieko), ranka mostelėjo į duris, aiškiai rodydamas, kad ji čia daugiau nebepageidaujama.

- Man atrodo, kad ką tik būtent tai ir padariau, - ramiai kilstelėjo antakius, omeny turėdamas tai, kad paklūsdama Deppo komandai Amė pasišalino iš vietos. Stebėjęs moters pykčio proveržį, nejučiom veide įžiebė tokią savotiškai pergalingą šypseną. Nepasivarginęs sutvarkyti rūmų, paskutinį kartą dėbtelėjo į kieme besivartantį valdovo lavoną. Tiesą sakant, Johnui jo nebereikėjo - juk visvien jis savo pasiekė ir labai sėkmingai atkeršijo už Lottę. Likęs visai vienas, išsitraukė lazdelę ir kažką murmėdamas, panaikino užkeikimą, neleidžiantį iš čia dingti ar atsirasti oru net Mirties Valgytojams. Įsikišęs lazdelę atgal, kyštelėjo ranką į kelnių kišenę, norėdama patikrinti, ar cigarečių pakelis vis dar vietoje. O netrukus pats tiesiog iš bibliotekos dingo oru.

Oru kieme atsirado Deppas. Nužvelgęs rūmų griūvėsius, nesusilaikęs šyptelėjo ir pakėlė žvilgsnį į vis dar šviesiame vakariniame danguje ryškėti pradedantį mėnulį. Ranka perbraukęs per lengvo vėjelio sutaršytus savo plaukus, žengė pirmyn link kažkur kur vaikino nuomone turėjo būti Voldemorto lavonas, kurį ketino gabenti į pirmąjį Mirties Valgytojų susibūrimą naujoje būstinėje. Maždaug kaip savo pergalės įrodymą. Visgi lavono neaptikęs, o tik tą šlykštų dar neišsisklaidžiusį pūvėsių kvapą užuodęs, nuo veido panaikino tą šypsenėlę. Stabtelėjęs, susiraukęs apsidairė. Ok, lavono čia tikrai nebėra ir vienintelis realus paaiškinimas kur jis galėjo dingti - kažkas jį pasiėmė. Kažkiek susinervinęs, išsitraukė lazdelę ir jos galu bakstelėjo į savo tamsos ženklą ant kairės rankos dilbio, kviesdamas porą Mirties Valgytojų. Visai netrukus jiems čia atsiradus, labai paprastai paaiškino situaciją - arba jie suranda Voldžio kūną ar bent jau tą, kuris jį paėmė, arba Deppas supyksta ir niekam nesibaigia gerai. Mostelėjęs tiems žmogeliams iš čia nykti, netrukus ir pats dingo oru.