Kriauklių vila

- Įsikurti?
Prisimerkė Mo.
- Wait, juk žadėjom čia tik apsistoti trumpam?..
Nutęsė ir iškėlė antakį.

Pavarčiusi akis Mo nusisuko ir prisėdo prie stalo. Išsitraukusi lazdelę mergina prisišaukė pergamentą, bei rašymo priemones. Parašiusi trumpą laiškutį, Mo nieko nesakiusi pakilo ir užlipo laiptais iki pat viršutinio aukšto. Pravėrusi pirmas pasitaikiusias duris, mergina įėjo į, kaip paaiškėjo palėpę, ir ten užsirakino. Įjungusi šviesą Mo nužvelgė seną nutriušusią, tačiau dar gyvą ir laiškams nešti tinkančią pelėdą. Pririšusi jai prie kojos laiškelį, nusiuntė pelėdą pas Ami ir prisėdo ant dulkėtų grindų. Po kažkiek tais laiko sulaukusi atsakymo, Mo dar kurį laiką rašinėjosi su teta. Galiausiai patupdė grįžusią vilos pelėdą ant jos laktos ir pasiėmusi lazdelę, dingo oru.

Reesas, lėtu žingsniu vaikščiojo po namą ir apžiūrinėjo viską: pradedant nuo grindų ir baigiant lubomis. Priėjęs palėpę ir nulenkus rankeną nustebo, nes jos neatsidarė, o tuo labiau - pro plyšeliu švietė lempos šviesą. Kilstelėjęs antakį nuėjo apžiūrinėti toliau namo.

Mo oru atsirado kažkur prie vilos. Šaltas ir visai nepavasarinis vėjas pūstelėjo į merginą žaviai sudraikydamas jos plaukus. Bandydama juos patraukt sau nuo akių, Mo nuskubėjo į vidų.
- Reese?
Kreipėsi vos uždariusi duris ir nužvelgė tuščią svetainę, tikėdamasi, kad vaikinas niekur nepabėgo.

Vaikinas, išgirdęs merginos balsą, nusileido žemyn, į svetainę. Akimis suradęs Monicą ir išvydęs jos susidraikiusius plaukus, priėjo ir juos užkišo jai už ausies.
- Taip?
Žvilgtelėjo į merginos akis.

- Labas.
Sukikeno Mo. Žvilgsniu iki savęs atsekusi Reesą, jam visai priartėjus Mo susikrovė rankutes vaikinui ant kaklo.
- Susitikau su Amiki.
Ištarė. Prieš tęsdama, prikando lūpą ir laukė vaikino reakcijos.

- Sveikutė.
Vaikinas sukrizeno ir tvirtomis rankomis apsivijo merginos liemenį, o delnus, kad ir kaip nešvankiai tai skambėtų, sumetė ant Monicos sėdmenų.
- Tikrai?
Kilstelėjo antakį, neišduodamas emocijų.

Mo linktelėjo. Prisimerkusi įsižiūrėjo į Reeso gan ramų veidą, norėdama išvysti nors kokią emociją.
- Ir manau, kad su ja... susitariau. Mums nebereikės bėgt ir bijot, kad į tave pataikys jos avada.
Išsišiepė.

Sukikenęs vaikinas neišsidavė ir neišreiškė savo veide jokios emocijos.
- Tikėkimės, galėsiu ramiai vaikščioti po Hogą.
Pakilnojo abu antakius.

Metusi tą "skaitymo iš veido" reikalą Mo atsiduso.
- Umm... tame ir esmė.
Sumurmėjo ir kiek primerkė akis.
- Po Hogą tau didžiąją dalį laiko teks vaikščiot vienam, nes ji nenori, kad kas sužinotų apie mūsų artimus santykius.
Prikando lūpą.

[[Aww, 700 pranešimas. :DD]]
Reesas, šiandien buvo geros nuotaikos, tad ir vėl sukrizeno dėl to, kai pamatė, kad Mo baigė emocijų skaitymą iš veido.
- Rly?
Žagtelėjo jis.
- Umm, tai tada teks čia matytis.
Akimis dar kartą apžvelgė patalpą.

[[Sveikinu!!! xD]]

- Rly.
Linktelėjo Mo. Išgirdusi Reeso sprendimą, mergina iškėlė antakius.
- Na, visų pirma tai, neprikvatizavom šitos vietos, čia ateit gali kas nori kada tik nori, ir... tu matau šiandien geros nuotaikos?
Sukikeno.

- Urrrgh.
Vaikinas žvilgtelėjo į Mo akis. Pažvelgęs į Monicos veido emociją - antakių kilstelėjimą - ėmė galvoti, apie ką dabar ji galvoja.
- Tai teks ieškotis tinkamesnio prieglobščio?
Kilstelėjo savąjį antakį.
- Pastebėjai tai.
Sukikeno, atsakydamas lyg ir į klausimą.

- O tu... ummm, neturi kokio buto kokiam Žiobarų miestely ar kažko tokio?
Sumirksėjo Mo, pastebėdama tai, jog vaikino veidas tapo kažkoks mąslus.
- Nesistenk manęs perprast.
Pavartė akis.
- Taaaaip, pastebėjau, ir bandau suvokti kokia to priežastis...
Nusišypsojo.

- Neturiu, bet bet kada galėtume tokį susiveikti.
Sukrizeno.
- Awww, jau įpusėjau.
Prisitraukę merginą arčiau.
- Ummm, gal kad kiekviena dieną matau tave?
Gūžtelėjo petukais.

- Kaip mieela...
Sukikeno Mo. Pritraukta, jeigu tai tik buvo įmanoma, dar arčiau Reeso, mergina žemyn nudelbė akutes, o tada vėl jas pakėlė ir įsmeigė į vaikino veidą.
- Amiki liepė perduoti, kad norėjo su tavim pasimatyti.

- Awww, rimtai?
Suukrizeno ir žvilgtelėjo į Mo plaukus, nes akutės buvo nuleistos. Vaikinas, pakėlus Monicai akis vėl aukštyn, sukrykštė.
- Amiki Šmiki, koks skirtumas?
Paklausė ir įsisiurbė į merginos lūpytes.

Mo atsakė į bučinį. Šiaip, tokiam snukučiui atsakyt sunku, bet mergina netrukus nutraukė bučinį ir prikando lūpą.
- Aš rimtai. Turėtum pas ją nueit.

Kilstelėjo antakį atsaku į atstumimą.
- Kada?
Atsiduso.

- Dabar. Ir nežiūrėk į mane taip.
Susiraukė Mo ir nuleido savo rankutes, kurios iki šiol laikė apglėbusios Reeso kaklą.

- Bet aš noriu būti su tavim.
Suzyzė kaip mažas vaikas.

Mo pavartė akis ir sukikenusi uždėjo delną vaikinui ant skruosto.
- Tai ne aš ta, kuri sėdi vienam aukščiausių postų ir kaip beprotė laksto su savo lazdele laidydama į visus avadas. Aš juk niekur nepabėgsiu.
Nusišypsojo.

- Aww.
Sukikeno ir vis dėl to dingo oru.

Reesui dingus, Mo atsiduso ir apsidairė. Neįsivaizdavo ką ji viena galėtų veikt tokiam didžiuliame name. Užtraukusi langų užuolaidas, mergina prisėdo ant sofos prie židinio ir iš kažkur išsitraukė naujausią MŽ numerį, kurį tuoj pat atsivertė.

Vaikinas išdygo ant pajūrio smėlio. Lėtu žingsniu eidamas link vilos, mąstė apie pokalbį su Amiki. Pasiekęs vilos duris, plačiai pravėrė jas.
- Saulute?
Sušuko.