Kriauklių vila

Per visą tą laiką spėjusi perskaityti MŽ net kelis kartus, Mo, susikėlusi kojas ant stalo, plėšė laikraštį ir iš jo skiaučių lazdelės pagalba būrė paukštukus. Išgirdusi balsą mergina net krūptelėjo, kartu priversdama visus išburtus paukštukus pradingti. Pasukusi galvą Mo žvilgtelėjo į koridoriuj stovintį Reesą ir pakilusi nuo sofos prie jo priėjo.
- Kaip sekėsi?
Paklausė sunerimusiu tonu.

Šyptelėjęs Monicai, apkabino ją. Aww, kaip gera buvo Reesui pajusti šilumą, kurią skleidė tik ji.
- Nekaip.
Gūžtelėjo, taip parodydamas, kad nuotaikos vistiek neprarado.

Sulaukusi apkabinimo, Mo atsakė tuo pačiu. Kiek atsitraukusi, įsižiūrėjo į jo veidą.
- Kas atsitiko?

- Ji sako, kad aš tave išnaudoju.
Atsiduso.
- Ir liepia rinktis: tu ar darbas.
Vaikinas nuleido akis į ją.
- Žinoma, rinksiuosi tave.

Mo sumirksėjo.
- Išnaudoji?..
Nutęsė kilstelėdama antakį.
- Tikrai neprivalai to daryti, juk galima viską suderint.
Ištarė ir prikando lūpą. Nors to ir neparodė, Mo jautėsi kiek susierzinusi, kadangi kai jau atrodė, kad su Ami viską išsiaiškino, Reesas viską sugadino.

Reesas priglaudė savo galvą prie jos pieties.
- Jai taip atrodo.
Atsiduso.
- Dar nieko jai ir neatsakiau, bet jei nebus jokių susiderėjimo galimybių, rinksiuosi, be abejonės, tave.

- Bet...
Sumurmėjo Mo, pirštais perbraukdama per Reese plaukus ir žiūrėdama į sieną tolumoj.
- ...kodėl ji taip staiga pakeitė nuomonę?

- Net neįsivaizduoju.
Atsiduso, ir, pakėlęs galvą, atsitraukė nuo Monicos.
- Einu miegoti.
Nusižiovavo ir užbėgo laiptais į viršų. Susiradęs miegamąjį, nusirengė iki kenaičių ir krito po patalais. Įsitaisęs užmigo, sapnuodamas Monicą.

Mo linktelėjo ir žvilgsniu nusekė Reesą. Atsidususi, kerų pagalba užrakino duris. Nenorėdama keltis viršun, į miegamąjį, mergina įsitaisė tiesiog ant sofos prie židino, kur greitai ir smigo.

Reesas nubudo. Pasitrynęs akis, jis atsisėdo lovoje. Vaikinas apžvelgė pustuštę patalpą ir išlipo iš lovos. Apsirengė sdrabužiais ir išėjo iš kambario; greitai nusileido laiptais žemyn. Pažvelgęs į miegančią Monicą prie židinio, priėjo prie jos. Nusišypsojo ir išbūręs antklode ją apklojo merginą. Išbūrė staliuką, ant kurio gulėjo arbata ir kava, įvairių rūšių sausainukai.

[[Nežinau čia šiandien mane mėnulis veikė ar kas, bet tookį tikrovišką sapną susapnavau, kad kažkaip prieš eidama miegot pamiršau patikrint ar atrašei, tada visą laiką galvojau tu atrašei man ar ne, tada susapnavau tokia situaciją, kad Reesas paliko Mo dėl to, kad ji miegojo ant sofos ir nenorėjo miegot kartu su juo, karočia, taip žiauriai sumaišė mane, kad ryte atsikėlus maniau, jog rimtai taip buvo. xDDDDD]]\
Pajutusi ant savęs lengvą antklodę, Mo tingiai praplėšė akutes. Apsidairė ir pamačiusi Reesą nusišypsojo.
- Labas rytas.
Pasisveikino atsisėsdama vietoje ir prie krūtinės priglausdama kelius, šitaip padarydama vietos vaikinui ant sofos.

[[Omfg :DDD]]
Reesas žvilgtelėjo į merginos praplėštas akis.
- Labas rytas, princese.
Šyptelėjo ir prilietė savo lūpas prie josios lūpų ir atsisėdo šalia Monicos.

Mo plačiai nusišypsojo ir už ausies užkišo susivėlusių plaukų sruogą.
- Kaip miegojai?
Pasiteiravo vaikino slėpdama žiovulį ir į rankas pasiėmė puodelį kavos.

Reesas nutaisė liūdną veidelį.
- Pasigedau tavęs.
Šniurkštelėjo nosyte.
- Kaip tu?
Sukikeno.

- Awww, pasigedai? Juk aš visą laik buvau beveik šalia.
Sukikeno Mo.
- Neblogai, tik čia gan kieta.
Kiek susiraukė ir gurkštelėjo kavos.

Reesas susiraukė.
- Žinai, ant kiek skiriasi žodžiai "beveik" ir "tikrai"?
Vaikinas žaviai sukikeno.
- Pagalvojau, kad šiandien turbūt keliausiu iki Londono nupirkti mums namo.
Numykė ir vėl sukrizeno. Kiek priartėjęs prie merginos veido, įsisiurbė į Moncės lūpas.

- Nedaug kuo.
Pavartė akis. Išgirdusi sekančią frazę, Mo iškėlė antakius ir sumirksėjo.
- Tu rimtai?
Plačiai nusišiepė ir sukrykštusi atsakė į bučinį.

- Bet vistiek skiriasi.
Reesas pakilnojo antakius.
- Tai ne, reikia susirast kokį būstą.
Pavartė akimis ir suėmė merginos veidą delnais.

- Reikia reikia, bet aš galiu apsiribot ir paprastu butuku.
Patikino Mo. Kadangi tokia merginos poza kiek ribojo bendravimą, ji žemėn nukėlė antklode apklotas kojas ir prisėdusi arčiau, susikėlė rankutes Reesui ant kaklo.
- Die, nežinau net ką pasakyt, vien idėja apie nuosavą kampą verčia džiaugtis.
Sukikeno.

- Dėl tavęs nors ir rūmai.
Vaikinas išsišiepė ir apsikabinęs Monicą, kilstelėjo jos kūną ir pasodiną ant savo kelių. Vėl įsisiurbė putlias Monės lūpytes.
- Smagu žinoti.
Sukrizeno.

- Išlepinsi mane, paskui tokią ir turėsi.
Sukrizeno Mo.
- Aww, ar man vaidenas, ar ir šiandien tu gerai nusiteikęs?
Sumirksėjo po bučinio ir pa'smirk'ino Reesą.
- Tu keistas.
Išsišiepė net nelaukusi vaikino atsakymo.

- Kaip gali tavęs nelepinti?
Nusijuokė.
- Nežinau, gal tau tik vaidenas? Ar čia tokį poveikį tu darai?
Kilstelėjo antakius ir sukikeno iš Monicos smirk'inimo.
- Aww, rimtai?
Vėl sukrizeno.

- Taip, apkaltinkim dėl visko mane...
Pavartė akis tipo kažkiek įsižeidus, nors tiesą sakant, priimė tai kaip komplimentą.
- Rimtai. I mean, taip, aš graži ir gera ir nepasikėlus ir pakankamai protinga, bet... prie manęs laimingu tampi tik tu.
Sukrizeno.

- Aš nekaltinu tavęs.
Kiek susiraukė ir vėliau sukrizeno.
- Tik aš? Juokauji?
Sukikeno.

- Tik tu. Visiems kitiems atnešu nelaimes.
Prikando lūpą Mo.
- Nors iš tiesų tai, man ant kitų labai nusispjaut.
Sukikeno.