Allano

- Ką? Kodėl?
Sukrizeno rakindama duris.

- Būna ir spalvotų vagių.
Sukikeno. Įsimetęs į kišenę raktą, atsitraukė ir pasisuko į Ami.
- Keliaujam?

Amei iš Allano delno ištraukus savąjį, vyras pasisuko į staigą už galvos užsiėmusią merginą.
- Ami?
Kiek susiraukė, rankom akimirksniu suimdamas jos pečius, aiškiai matydamas, jog Ami sunkiai pastovi.

- Amiki, kas tai buvo?
Susiraukė. Nedelsęs, atsitraukė nuo merginos ir išsitraukęs raktus, atrakino duris. Švelniai ant rankų pakėlęs Ami, įėjo vidun, koja uždarė duris ir merginą nunešė į miegamąjį. Paguldęs ją ant lovos, prisėdo šalia ir plakštaka prilietė merginos kaktą, norėdamas įvertint temperatūrą.

- Dėl "trupučio" paprastai žmonės nėra priversti atsišlieti į sieną.
Iškėlė antakį.
- Die, brangioji, tu karščiuoji.
Prikando lūpą, laikydamas vėsų delną prie Ami kaktos.

- Ami, tu vis pamiršti, kad aš atlikinėjau praktiką Skutely.
Sumurmėjo. Atitraukęs savo ranką, atsisagstė dviejų sagų švarką ir numetęs jį ant fotelio, paliko kambarį ir nuvairavo į virtuvę. Nukabinęs švarų virtuvinį rankšluostuką, iš šaldymo kameros ištraukė plastmasinę dėžutę ledukų, tokią, į kurias paprastai pilam vandenį, kad jis užšaltų. Išmušęs nemažai ledukų, sudėjo dėžutę atgal, o šaltus ledukus suvyniojo į rankšluostį ir grįžo pas Ami. Prisėdęs šalia, ant lovos, pridėjo jai prie kaktos šaltą rankšluostį.

- Taip ir turi būt.
Paitkino linkteldamas.

- Taip ir turi būt.
Pakartojo ir atsidusęs pervertė akis. Stengdamasis nežiūrėti į liūdną Ami veidelį šaldymosi proceso metu, galiausiai atitraukė rankšluostį su ledais.

Atskrido pelėda

Atskridus kažkokiai pelėdai ir Amei išlėkus tvarkyti savo reikalų, Allanas pavartė akis. Pakilęs nuo lovos su tirpstančiais ledukais nuėjo virtuvėn. Ant radiatoriaus uždėjęs šlapią rankšluostį, pravėrė spintelę ir nužvelgė joje sustatytus buteliukus. Išsitraukęs kelis abejotinos spalvos ir skonio, pakėlė į laikrodį, kai išgirdo grįžtančią Ami. Nereikėjo vyrui net į ją pažiūrėti, tiesiog jautė, kad merginai vis dar negerai. Greitom suruošęs kažkokią mikstūrą, užkaitė arbatą ir į gatavą puodelį supylė kelis lašus pagaminto ala gydomojo gėrimo. Sukišęs buteliukus atgal į spintelę, dar sutrynė žiobariško aspirino tabletkę ir miltelius subėrė į gerokai kvapą, bei spalvą pakeitusią juodą arbatą. Sutvarkęs virtuvę, nuvairavo į miegamąjį ar svetainę, vienu žodžiu į ten, kur sedėjo Amiki.
- Here u go, turėtų padėti.
Šyptelėjo, įteikdamas puodelį arbatos. Prisėdęs šalia, ranka perbraukė per merginos plaukus.

- Nėr už ką. Juk žinai, kad darysiu viską, jog jaustumeisi geriau.
Ištarė Allanas. Šyotelėjęs, atsilošė sofoje, pusiau pasisukęs į Ami.
- Neatleidžiu.
Kiek susiraukė.
- Kas nutiko, kad turėjai taip išlėkt?

- O dieeeve, ir vėl tavo reikalai...
Sumurmėjo pavartydamas akis. Šiaip, Allas jau senai manė, kad geriau būtų taikiai atiduoti mokyklą ir, nors tai buvo neįmanoma, apsimesti, kad nieko neįvyko.
- Vsio. Nuo dabar iš lovos nesikelsi iki kol nepasveiksi.
Pareiškė ir dar užtvirtindamas linktelėjo.