Allano

- Nieko nežinau. Teks išsiversti be tavęs.
Labai paprastai atsakė, lyg nebūtų žinojęs pasėkmių, ir gūžtelėjo pečiais.
- Tau reikia pailsėt, kiek galima. Vis Amiki ir Amiki, juk yra ir kitų, į kuriuos tavo... Valdovas...
Ties šita vieta pavartė akis Allanas.
- ...į kuriuos gali kreiptis.

- Aš nesigiriu, bet mokykloj man puikiai sekėsi gaminti vaistus.
Išsišiepė Allanas.
- Dabar tau reikia poilsio. Ir viskas turėtų greitai praeiti.

- Būtų sunku...
Kiek prisimerkė. Amei atsisėdus, Allanas pakilo ir rankomis švelniai slėgdamas jos pečius, vėl merginą paguldė.
- Tu - guli. Comprendo?
Iškėlė antakį. Iš kažkur traukęs dekutį, apklojo juo Amiki.
- Viską sutvarkysiu aš.

- Ne, tavo mielas žvilgsnis manes šį kartą nepaveiks.
Prisimerkė.
- Oh c'mon, negi man reikės tave prirakinti prie lovos?
Sukrizeno.

- Ami.
Kreipėsi Allanas į merginą, pritūpdamas šalia lovos ir suimdamas jos rankutę.
- Nebandyk mano kantrybės.

Allanas akimirksniu susiraukė.
- Ką turi omeny?
Prisimerkė.

- Per vaikišką?
Prunkštelėjo Allanas ir atsitiesė.
- Aš pats augau savo motinos dekoruotame kambaryje, kuriame vyravo rožinės gėlės ir žydri tapetai. Patikėk, savo vaikui to paties nelinkiu.
Prisimerkė.

- Labanakt.
Sumurmėjo. Paėmęs tuščią puodelį arbatos, išėjo iš kambario uždarydamas duris. Puoduką palikęs kriauklėje virtuvėje, nuėjo į nesenai Amės perdekoruotą darbo kambarį. Išsitraukęs lazdelę, po vieną ėmė naikinti čia buvusius baldus.

Panaikinęs baldus, lazdelės mostu perdažė patalpą švelniais oranžinės spalvos atspalviais, kažkas panašaus į persiką. Ant sienų išsiraitė auksinės gėlės ir ornamentai, suteikdami kažkokio gyvumo. Mostelėjęs dar kelis kartus Allanas išbūrė patogią viengulę lovą su daug pagalvėlių, užuolaidas langui, spintą, naktinį stalelį, vienu žodžiu, daugmaž viską, ko reikia merginai. Žengęs žingsnį atgal, atsirėmė nugara į duris ir apsižvalgė. Galbūt ir ne svajonių kambarys, bet oh well, Allanas nors nuoširdžiai stengėsi dėl dukros. Šyptelėjęs išjungė šviesą ir paliko patalpą. Manydamas, ar bent jau tikėdamasis, kad Ami miega, negrįžo pas ją, vietoj to nuėjo į virtuvę, kur užsikaitė sau vandenį kavai.

Susiveikęs sau kavos, Allanas prisėdo prie stalo ir atsivertė naujausią MŽ numerį. Permetęs straipsnius ir interviu akimis, galiausiai kikendamas užvertė laikraštį. Prabėgus geroms dvidešimt minučių, pribaigė kavą, suplovė indus ir pasirąžęs išėjo į koridorių. Tyliai pravėręs svetainės duris nužvelgė sėdinčią merginą.
- Amiki?
Kiek susiraukė, tačiau supratęs, jog ji šitaip užmigo, prikando lūpą. Švelniai suėmęs ir ant rankų pakėlęs Ami, nusinešė ją į miegamąjį. Paguldęs ant lovos, nurengė kiek tik buvo įmanoma daugiau jos rūbų grynai dėl komforto, o tada prigulė šalia.

[[I know!!!! xD (chuckle)]]

- Taip, tu lunatikė ir nuėjai kažkur kitur, ne į savo lovą.
Taip paslaptingai ir ne savu balsu sušnabždėjo Amei, žiūrinčiai į pagalves.
- Labas.
Nusišypsojo.

Ir kažkaip mistiškai prie namo durų išdygo Violet su lagaminu. Jos lūpa trūkčiojo ir taip, ji vis dar buvo be batų, mat keliaudama ji juos pametė. ji drebančia ranka pabeldė ir tada laukė .-.

- Sveika atvykus į rojų. Tu miegi ant debesų, aplink tave skraido angelai, kažkur čia groja arfos...
Sukikeno.
- Ne ne, nenuobodžiavau visai.
Patikino. Išgirdęs kažkokį beldimą, atsiduso ir tingiai išlipo iš lovos.
- Aš tuoj.
Sumurmėjo Allanas. Nusukęs į koridorių, atidarė duris.