Hansson' rezidencija

Nustebinta tokio nedraugiškumo, Mo sumirksėjo.
- Žinai... nieko. Labanakt, - sumurmėjo ir pakilo nuo lovos. Iš spintos išsitraukusi kažkokį švarkelį, užsimetė jį ant pečių ir nė nežvilgtelėjusi į Reesą, paliko miegamąjį, o netrukus ir pačią rezidenciją.

Reesas susiraukė, kai miegamajame liko vienas. Norėdamas pailsėti ir apie viską pagalvoti tiesiog užsimerkė, panirdamas į gilų miegą.

Reesas nubudo. Kūno nebemaudė skausmas, tačiau vaikinas gulėjo lovoje.

Vaikinas išlipo iš lovos ir pasirąžė. Įsispyręs į kažkur rastas pilkas šlepetes jis nušlepsėjo į koridorių. Perėjęs jį pasisuko į vonią. Įėjo į vidų ir atsisegė diržo sagtį. Nusimovęs kelnias, po to pašalinęs bei džinsus ir maikutę nuo savo kūno, Reesas paleido duše šiltelesnį vandenį ir šmurkštelėjo vidun. Reesas atpalaidavo raumenis ir besimėgaudamas šiltu, garuojančiu vandeniu prausėsi. Reesas pabaigė švarinimosi procesą ir išlipo iš dušo. Susiradęs ploną, vos gaubiantį rankšluostį, nusišluostė kūno riedančius lašelius ir apsimovė švarius, naujus apatinius, kuriuos rado spintelėje. Sumetęs senus drabužius į nešvarių skalbinių dėžę, vaikinas pasuko iš vonios. Vėlgi perėjęs koridorių jis pasisuko į miegamąjį. Pasiekęs spintą pravėrė jos dureles ir susirado raudoną maikutę ir liemenę bei džinsus. Pilnai apsirengęs vaikinas išsispyrė iš šlepečių ir išėjęs iš kambario nusileido į pirmąjį aukštą. Nuėjęs į virtuvę, vaikinas pradėjo gaminti valgyti.

Monica atsirado prie rezidencijos. Žemyn timptelėjusi suknutę, visai kitokį rūbą nei devėjo vakar prieš palikdama Reesą, pasiekė nerakintas namo duris ir įėjo vidun. Išgirdusi kažkokius garsus virtuvėj, būtent į ją ir nuėjo. Na, tiksliau tai, sustojo tarpdury ir atsirėmė į durų staktą.
- Ką gamini? - pasiteiravo, sukryžiuodama rankas ties krūtine.

Reesas atsisuko į Monicą ir lyg atsiprašomai už visą vakarykštį reikalą nusišypsojo.
- Vičiuko krūtinėlę.
Sukikeno darbuodamasis su iš kažkur parautu jau "paštyrintu" viščiuku.

Pastebėjusi vaikino šypseną, maloniai nustebinta kilstelėjo antakius.
- Neabejoju, kad bus labai skanu, - trumpai šyptelėjo.

Reesas stebėjo merginos antakių kilstelėjimą. Tuomet ieškodamas žodžių, nusuko akis.
- Atsiprašau už vakar.

- Tai nesvarbu, - atsiduso Mo. - Man tik reikia žinot, kad vakar kalbėjai ne rimtai.

- Čia apie kuriuos tiksliai žodžius kalbi?
Reesas atsiduso ir pakėlė akutes į Monicą.

- Apie tuos, kuriais pasakei, jog esi per prastas man, kad nori skirtis ir kad galiu eit pas tavo pusbrolį ar tą kitą, - kiek susiraukė Mo.

- Pirmų žodžių neatsiimsiu, o antrus ir trečius atsiimsiu.
Atsiduso stebėdamas jos reakciją. Keista, bet Monica jau pamiršo "to kito" vardą?

Mo nuleido rankas ir priėjo prie Reeso.
- Žinai, galbūt tu teisus. Galbūt tu tikrai esi man per prastas. Tu idiotas, - linksmai sukikeno, nenorėdama įžeist vaikino kiek tai buvo įmanoma.

- Idiotas, kuris visiškai priklausomas nuo tavęs.
Reesas giliai atsiduso ir sukrizeno.

- Jeigu dar kartą išgirsiu, kad tu mane "atiduodi" kaip kokį daiktą kitam, prisiekiu, aš tau vošiu, - prisimerkė.

- Kam aš tave galėčiau atiduoti?
Kilstelėjo antakį ir susiraukė.

- Vakar giedojai visai kitą dainelę, - pavartė akis Mo.

- Gali mane pacituoti?
Sukikeno.

- Nesijuok, - susiraukė Mo, stumteldama Reesą. - Negalėčiau. Tiesiog pasistengiau iš galvos išmesti visus tuos tavo žodžius, - vyptelėjo.

- O rimčiau, kaip suprasti "atiduoti"?
Susiraukė ir nė kiek nepajudėjo pastumtas.

- Maždaug, "jau gali eit pas juos, daugiau nelaikysiu tavęs jeigu tu manęs nemyli", - sumurmėjo.

- Na, niekada nelaikiau... Bet šiuose žodžiuose nėra "atiduodu".
Susiraukė.

Prie durų atsirado Ricardo.
"Čia turbūt jo namai"- mintyse pasakė.
Jis ramiai pasibeldė į duris ir laukė atsakymo.

- Jeigu įsigilintum į žodžių prasmę kaip kad aš - rastum, - linktelėjo.

- Bent jau aš nerandu.
Gūžtelėjo pečiais ir nuėjęs prie durų atidarė duris.