Hansson' rezidencija

- Tikrai manai, jog Reesas būtų mane palikęs su vaiku ant rankų? - patempė lūpą kilsteldama akis ir nužvelgdama Alecą. Ir tik dabar Mo atkreipė dėmesį į tai, koks jis gražus buvo. Aiškiai laiko sporto salėj daugiau nei Reesas praleisdavo, ir šiaip...

Gal dėl to, kad Alecas buvo labiau subrendęs ir vyriškesnis?
- Jei nebūtum persileidusi = nebūtum pasimylėjusi su kitu vaikinu = Reesas nebūtų nušokęs nuo Eifelio bokšto.
Alecas giedrai nusišypsojo dėstydamas savo versiją.

- Ačiū. Paguodei. Labai, - burbtelėjo Mo, kažkaip piktokai dėbtelėdama į vaikiną.

- Nu atsiprašau. Rimtai.
Sukikeno ir pats kiek pralinksmėjo, kad Monica nebeliūdi.

- Perrašysiu rezidenciją tau. Prižadu, jog tai ilgai neužtruks ir labai greitai galėsi susitempt visus čia savo daiktus, - atsiduso pakildama iš vietos.

- Gali čia pasilikti. Man būtų netgi maloniai gyventi dviese nei vienumoje.
Gūžtelėjo pečiais ir kietais suspaudė lūpas žinodamas, kad šis sakinys turės pasekmių.

- Nenoriu turėt nieko bendro su niekuo, kas man jį primintų, - sumurmėjo.

- Galiu išnešti jo daiktus. Gali pasigyventi kitame kambaryje.
Gūžtelėjo ir atsiduso.

- Aš... tik trumpam, - prikando lūpą Mo. - Kol sugalvosiu ką man daryti, - atsiduso.

Alecas pergalingai išsišiepė.
- Gali kad ir visam.
Gūžtelėjo pečiais.

Mo papurtė galvą.
- Nenoriu trukdyt tavo ištvirkėliškams žaidimams, - sukikeno, prisimindama laišką.

- O Dieve, tai kad jau namie, Gdanske, viena kartą kai tėvų nebuvo, atsivedžiau merginą į namus ir visą naktį girdėjosi klyksmai jo kambaryje, kai jis miegojo. Už tai jis man niekada neatleido, kad tą naktį neleidau jam miegoti.
Sukikeno, žvilgtelėdamas į lūbas ir akimirką pasinerdamas į prisiminimus.

Monica nusišypsojo.
- Na, tikiuosi rasi savyje kruopelę padorumo ir čia nesivesi nieko, kas naktim trukdytų man miegot, - sukikeno.

- Gerai, nesivesiu nieko.
Linktelėjo ir iškėlė dešinę ranką lyg tai oficialiai pažadėdamas.

- Puiku, - linktelėjo Mo. Pati mergina net nesiruošė žadėti kažko panašaus, juk... c'mon, šiaip ar taip ji čia nieko nesivestų. Nužvelgusi holą, sustabdė žvilgsnį ties jame įsiterpusiu Alecu ir sumirksėjo. - Tikriausiai po kelionės esi išalkęs?

- Kelionė iš Gdansko iš ties nebuvo lengva, nes prie žiobarų niekur dingti negalėjau, o tuo labiau atsirasti. O jei keliaučiau oru, nesugebėčiau tiesiog savęs taip toli perkelti.
Sukikeno, stebėdamas Monicą ir kaip ši juda.

- Supratau, virtuvė ten, - sukikeno, ranka mosteldama kažkuria kryptimi. Pasitaisiusi tamsią suknutę, Mo nuėjo į virtuvę.

Alecas pasilenkė, stengdamasis pamatyti kažką po jos suknutes.

- Umm... ką tu čia darai? - sumirksėjo Mo, per petį žvilgteldama į Alecą.

- Ai nieko, žiūriu, tu ten biški gale suknutę išsitepus.
Kilstelėjo akis į Monicos veidą.

- Oh, dėkui, kad įspėjai, - šyptelėjo pilnai patikėjusi. Atsidūrusi virtuvėje, pasiekė šaldytuvą ir jį pravėrusi, nužvelgė visą jo turinį. - Nekažką čia turiu, gal pasitenkinsi kavos puodeliu? - prikandusi lūpą atsisuko į Alecą.

Alecas, pats pakilęs nuo pufiko, lėtu žingsniu patraukė į virtuvę apsižvalgyti. Priėjęs gan arti Monicos, per jos petį žvilgtelėjo į šaldytuvą ir nužvelgė turinį, kuris iš ties buvo labai menkas.
- Ką prie kavos pasiūlysi?
Sukikeno.

- Draugiją, - plačiai išsišiepė užverdama šaldytuvą. - Aišku, draugija ne labiausiai vykusi, bet geresnių pasiūlymų nėra, - šyptelėjo. Pasitraukusi nuo vaikino, iš spintelės ištraukė puodelį, subėrė į jį po porą arbatinių šaukštelių kavos bei cukraus, tada užkaitė čiainiką.

- Visai nieko pasiūlymas.
Sukikeno ir palinksėjo. Stebėjas iš vidruliuko kylančius garus ir pasuko akis į Monicą.

Monica syptelejo. Pradejus svilpt virduliui, kas reiske, jog anduo pakankamai ikaito, mergina nukele ciainika nuo virykles ir pripilde paruosta puodeli verdanciu vandeniu. Radusi sauksteli, viska ismaise ir apeidama Aleca, pastate puodeli ant virtuvinio stalo.
- Kuo tu dirbi? - pasiteiravo kilsteldama antaki.