Ricardo Namas

Ricardo atsirado prie durų oru.Jis buvo išpiltas prakaito.Tada, atidarė duris ir iškėlęs lazdelę apėjo visus kambarius.Nieko neradęs atsiduso uždarė duris ir sudribo į fotelį.Minutėlę pailsėjęs nuėjo prie šaldytuvo ir pasiėmė moliūgų pyragėlį.Suvalgęs jį užlipo į antrą aukštą išsidrėbė į lovą ir numigo.Atsikėlė ir dingo oru.

Namuose atsirado Ricardo.Jis rankose tebeturėjo sulaužytąją lazdelę.Pribėgęs prie spintelės pasiėmė atsarginę lazdelę ir prilietė ja, sulaužytą lazdelę.
-Reparo.
Senoji lazdelė buvo kaip nauja.Tada jis įkrito į fotelį ir atsiduso.
-Galėjau, nudėt tą kvailį...

Monica oru atsirado kažkur namo kieme. Nužvelgusi vietovę, priėjo prie pastato abiem rankom gniauždama nedidelę rankinę ir pasiekusi duris, nedrąsiai pabeldė.

Ricardo šiek tiek snaudė.Išgirdęs beldimą velniškai išsigando ir greitai griebė lazdelę.Jis lėtai sliūkino durų link ištiesęs lazdelę.
-KAS ČIA?- sukriokė.

Išgirdusi garsų kriokimą, Mo kiek susiraukė.
- Kaži kas, - pavartė akimis. - Hilton. Monica Hilton. Dar tokią prisimeni? - garsiai tarė ir vyptelėjo durims, nuoširdžiai tikėdamasi, kad Ricardo žiūrėjo pro akutę ir tokį gestą pamatė. - Atidaryk, - sumurmėjo paklibindama rankeną,

Ricardo pasimetė.Jis, šiek tiek dvejojo, well kovojo orumas su kažkokiu kitu jausmu, gal meile...Visgi, jis atrakino duris ir atidarė, tačiau atrodė, lyg pasigailėjo.Jis buvo su fanaru ir pramušta lūpa.
-Yeah? - tarė nerūpestingai ir šaltai.

Išgirdusi trakštelint durų užraktą, Mo kiek atsitraukė. Nužvelgusi pasigailėtiną vaikino išvaizdą, sumirksėjo.
- Atrodai... siaubingai, - numykė, neketindama meluoti.

-Ačiū paguodei, - tingiai mestelėjo.- Tai ko čia atsibeldei?
Jo veidas išraudo, bet ne nuo gėdos, o nuo pykčio.

- Nėr už ką, - vyptelėjo. Atitraukusi akis nuo siaubingų vaikino mėlynių, atsiduso. - Noriu išsiaiškint, kas po galais vakar įvyko mano namuose, - kiek susiraukė.

Ricardo susiraukė.
-Nieko..Nieko, tiktai berniukiškos peštynės, - gūžtelėjo pečiais. - Dėl mergaitės.
Jis nusispjovė krauju, nes iš nervų prakando lūpą [[xDD]]
-Ponel?

- Pasikėsinimą į gyvybę vadini "peštynėmis"? - kilstelėjo antakį Mo. - Tu neįtikinas, - burbtelėjo perversdama akutes. - Tau reikia pagalbos, - konstatavo ant žemės pastebėjusi kraują ir pro Ricardo nekviesta įsmuko vidun.
- Kur laikai vaistinėlę? - kilstelėjo antakį pasisukdama į vaikiną ir ant klubų susidėdama rankas.

Ricardo pasikasė galvą.
-Aš nenorėjau jo nužudyt, - ramiai tarė, eidamas paskui Mo , - Tiesiog Pamokyt.
Ricardo nusikvatojo šaltu juoku.
-Vaistinėlės?Tokio dalyko neturiu...
Jis ramiai prisėdo į foteliuką.
-Na, laukiu moralų.
Susidėjo rankas ant kelių.

- Tu turėtum džiaugtis, jog jam nieko rimto nepadarei, - sumurmėjo. Išgirdusi, kad namuose nėra jokios vaistinėles, Monica iškėlė antakius. - Nieko keisto, kad po akim turi šitą šlykštynę, - pavartė akis. Išsitraukusi lazdelę, išsibūrė nedidelę vaistinėlę ir prisėdo ant fotelio, kuriame sedėjo Ricardo, ranktūrio. Nedidelį vatos gabalėlį suvilgiusi spiritu, pridėjo jį prie prakirstos vaikino lūpos.
- Moralų? Man su jais žiauriai nesiseka, - sukikeno.

Jis pagriebė vatą, perplėšė ją perpus ir numetė ant žemės.
-MAN NEREIKIA TAVO PAGALBOS!- subliovė jis ir energingai atsistojo.
Šiek tiek nurimęs bežiūrėdamas tiesiai Mo į akis, apsiramino ir atsisėdo.
-Tai, ar gali paaiškint, ko čia atvykai?

Nustebinta ir kartu išgąsdinta tokio pykčio protrūkio, Monica, rimtai galvodama, kad tuoj į kailį gaus ir pati, liko sedėti savo vietoje, stengdamasi nerodyti sukilusių jausmų.
- Daryk su manim ką nori, tik nedrįsk kenkt Reesui, - kuo ramiausiai tarė, palaikydama akių kontaktą.

-Aš, tau niekad gyvenime, nepakenkčiau, mano...
Tačiau paskutinio žodžio - mieloji, neištarė, nes, jis pyko, tiek ant savęs tiek ant Mo.
-Gerai,tavo Reesiukas nenukentės, - pašaipiai tarė. - Gerai, laisva, prašom durys ten.

- Užtat aš tau galiu pakenkt ir po kita akim užstatyt tokią pačią šlykštynę kaip jau turi, - susiraukė, išgirdusi aiškią pašaipos gaidelę Ricardo balse.

Ricardo atsiklaupė ant kelių.
-Prašau, gerbiamoji daryk su manim ką nori..
Jis liūdnai žiūrėjo Mo į akis.
-Nagi, nagi trenk man.

Mo kilstelėjo antakius ir iš lėto už ausies užsikišo palaidą raudonų plaukų sruogą.
- Nesižemink dar labiau, - sumurmėjo. Dėl tų liūdnų Ricardo akių, mergina tiesiog negalėjo jam trenkt.

Ricardo nusikvatojo šaltu šaižiu balsu.
-Nesižemink?Man dzin tu supranti?
Jis atsistojo ir apkabino ją.
-Man dzin, nes aš myliu tave.
Tada paleido ir priėjo prie durų, vedančių į lauką.

- Neprarask orumo dėl tokios kaip aš, - prikando lūpą Mo. Dar kartą išgirdusi, jog Ricardo ją myli, skaudžiai atsiduso ir pakilusi iš vietos, pasiekė duris.

Jis atsigręžė į Mo.Tada išsitraukė lazdelę ir nusitaikė sau į kaklą.
-Atsiprašau, už vakar. - liūdnai tarė, - aš nevertas vaikščiot ant šios žemės.
Tada jis nusišypsojo.
-Žinai, Mo kuo aš svajojau tapti užaugęs?- graudžiai kalbėjo jis, - Didžiu auroru, bet matai, kaip, kartais įvyksta permainos?Dabar aš Mirties Valgytojas,matai kaip, svajoji kuo nors tapti, viskas tampa beprasmiška?Matai, kaip svajoju būti su tavimi?Tai irgi yra beprasmiška...

Klausydamasi Ricardo žodžių, Monica nuleido akis. Tiesiog negalėjo girdėt graudžiai jį kalbant ir tuo pačiu stebėti jo sugniuždytą žvilgsnį.
- Nedaryk to, prašau, - veik maldaujamai sumurmėjo ir uždėjo rankutę ant vaikino peties, norėdama, kad jis sau nuo kaklo patrauktų lazdelę. - Tu gali susirasti geresnę už mane.

-Ne, negaliu, - jo veide pasirodė ašaros.
Jis nusišypsojo.
-Adjos, - ramiai tarė.
Tada dar stipriau įrėmė lazdelę į kaklą ir užsimerkė.
-Avada Kedavra.
Blykstelėjo žalia liepsna ir Ricardo krito negyvas...

- Ne ne ne, nedaryk to, - skubiai sumurmėjo, bandydama ištraukti iš Ricardo rankų lazdelę. Blykstelėjus žaliam kerų žaibui, Mo suklykė ir užsimerkusi atšoko atgal. Nedrįsusi atsimerkti ir pažiūrėti į vaikino lavoną, delnais užsidengė veidą ir dingo oru.
[[Bliamba... jaučiuosi kalta xD]]