Namas.

Andrew su Masha atsirado oru prie vieno didelio namo, esančio prancūzijoje. Paleides Mashos ranką, jis atsisuko priešais ją.
-Tavo raktai.-šyptelėjo įteikdamas Mashai raktus nuo namo.-Taip, šis namas, nuo šiol tavo.-Taip, žinau, kad su dovanom man yra labai prastai. Negaliu sugalvoti geresnės.-prikando lūpą.-Beeet, tikiuosi tau patiks.-sukikeno.

Kojomis pajutusi žemę, Masha apsidairė po nežinomą vietovę. Norėjusi klausti kur jie randasi, visgi to atsisakė, bo išgirdo Andrew žodžius. Iš lėto pasukusi žvilgsnį į vaikiną, iškėlė antakius.
- Pasakyk, kad juokauji, - sumirksėjo. - O dieeeve, tu tikrai nejuokauji, - plačiai išsišiepė, pasiimdama raktus. - Andrew, tu esi nesveikas tikrąja to žodžio prasme, - sukrizeno ir susidėjusi rankas vaikinui ant pečių, įsisiurbė jam į lūpas.

-Taip, aš nejuokauju.-sukikeno apsikabindamas Mashą ir atsakė į bučinį.-Taip aš nesveikas, kai kalbos eina prie dovanų. Visą laiką sugalvojų ką nors panašaus į namą, o ne ką nors įdomiau...-sukrizeno.

- Man butu uzteke ir nezinau, masinos, kuria visvien nesinaudociau, ar kokios siaip smulkios dovaneles, bet Andrew, namas... - sumirksejo, siek tiek atsitraukdama nuo vaikino ir zvilgteldama per peti i nama sau uz nugaros. - To per daug, - prikando lupa.

- Awww, jeigu ruošiesi visiems dovanoti namus, greitai subankrutuosi, - prikando lūpą. - Ir ne, kaip tavo viršininkė, aš tikrai neplanuoju kelt tavo atlyginimo, - rimtu veideliu tarstelėjo ir sumirksėjo. - O kas viduje? - iškėlė antakius.

-Hmm, na už namo yra supynės vaikams, baseinas, krepšinio, futbolo, teniso aikštelės, pavesinė ir mažas namukas kuriame yra pirtis. Pirmam namo aukšte yra virtuvė, didelė svetainė, tuoaletas su vonia, durys į rūsį, džiakūzi kambarys, bei vaikučių žaidimų kambarėlis pilnas žaisliukų.. Antram aukšte yra speciali mini kino salė su dideliu televizoriu. Toliau kambarėlis tau. Visas kambarys yra kaip didžiulė drabužių ir batų, bei kitų moteriškų dalykų spintą. Na tada eina durys į balkoną, tada tualetas, papildomas kambarys kuriame nesugalvojau kas bus, tai perduosiu šią garbę tau, biblioteka ir trys miegamieji. Vienas svečiams kitas mums... ee.. tau, ir kitas mažiesiems.-nusišypsojo.

Įdėmiai klausydamasi Andrew žodžių, Masha nužiūrėjo matomą kiemo dalį ir patį namą iš išorės, svarstydama kaip tiek fakin daug visko galėjo ten tilpt, juk c'mon, didžiausias pastatas kurį iki šiol ji matė - Hogvartsas. Ir jis bent jau pasižymėjo įspūdingu dydžiu. Nesistengusi apsimesti, jog neišgirdo pro ausis niekaip praslįsti negalėjusio žodelio "mums", sukikeno ir pasisuko į Andrew.
- Skamba nuostabiai, - nusišypsojo.

-Tada einam į vidų?
sukikeno.
-Ir jį pastatė tik per tris mėnėsius. Štai ką gali papildomi nuliai sąskaitoje.
sukrizeno.

Lukas atsirado čia oru. Norėjo padaryti Mashai staigmeną išnomuodamas kokį gražų namą Prancūzijoj. Pamatęs vieną tokį tikrai nuostabų norėjo eiti jo link kai pamatė du žmones, vieną ir kažkur mattytą.
-Masha?

- Trys mėnesiai? - prisimerkė Masha. - Bet tai juk... tu rimtai statei man namą? - plačiai išsišiepė. Sulinksėjusi, taip atsakydama į paties Andrew užduotą klausimą dėl ėjimo vidun, suėmė vaikino rankutę ir žengė priekin, tačiau išgirdusi pažįstamą, ŽIAURIAI pažįstamą balsą, sustojo vietoj kaip įbesta. Prikandusi lūpą, paleido Andrew ranką ir iš lėto pasisuko į Luką. Šiaip, instinktai liepė dingt iš ten kuo greičiau, bet ką jau padarysi.

-Na, taip.-nusišypsojo truputį stipriau suspausdamas jos ranką. Tačiau išgirdęs kaškokį balsą sustingo. Iš lėto atsisukes, pamatė tai ko dabar mažiausiai reikėjo - Luką.-Omg, ką daryti?-sušnabždėjo Mashai nenutraukdamas akių nuo Luko.

-Ta prasme...
Taip ir nieko nebepasakė tik žiūrėjo tai į Mashą tai į tą kitą vaikiną.

Neatsakiusi į Andrew klausimą, Masha toliau atidžiai stebėjo Luką, nė akimirkai nuo jo nenuleisdama akių.
- Klausyk, aš galiu viską paaiškinti, - sumurmėjo, apsikabindama save kažkur ties savo nelabai matomu pilvuku. Haaaa, juokauju. Masha toli gražu negalėjo to paaiškint ir tuo labiau, aiškintis nenorėjo.

Užvertė akis į viršų ir žiūrėjo tik į Mashą. Kodėl jinai apglėbė savo pilvą... Lukui killo keista mintis, jam beprotiška.
-paaiškint? Gal aš tau padėsiu. Tai tu visą "komandiruočių laiką" buvai su šituo ciniku? o tas laikrodis tik įrodymas, kad tu buvai Šveicarijoj? O gal dar... kažkaip tapai... nu...nė... nėščia? Visą laiką man melavai?

Tyliai klausydamasi Luko žodžių, masha prikando lūpą, tačiau išgirdusi kažką apie nėštumą, tiesiog nebesusilaikė.
- Jau tik nereikia, - pavartė akis, nenulaikydama savo balse sarkazmo. - Jeigu ne šis vakaras, tu taip ir nebūtum pastebėjęs, kad aš laukiuosi, - beveik išrėkė.

Išpūtė akis.
-Tai tu rimtai? ANksčiau ar vėliau būčiau pastebėjęs. Ir jau tik nerėk! Pakenksi vaikeliui...
Sužvairavo į Andrew.

-Taip. Mes kartu su jos broliu buvom ne Šveicarijoje, o prancūzijoje. Aš jai dovanoju šį namą. Tie vaikai bus nuo manes. Ir aš ją myliu. Ir ką man dabar padarysi? Nužudysi?-kilstelėjo antakį prieidamas arčiau Luko.

Prunkštelėjo.
-O aš sakau, kad kažką darysiu? Tiesiog, nemanau, kad tau būtų taip linksma jeigu tave šitaip niekingai išduotų mylima moteris kuriai tu neužilgo morėjai pasipiršti ir toliau tęsti nuostabų gyvenimą...
Viską pasakė neiškvėpęs.

-Gerai, tai tada manau, tau nebėra reikalo čia būti, tiesa?-kilstelėjo antakį iš rankovės išsitraukdamas lazdelę dėl viso pikto.-Masha taves nepaliko! Tai aš kaltas dėl to. Ji tave vis dar myli.-sumurmėjo.

Pažiūrėjo į lazdelę. Savosios netraukė.
-o iš kur tu tai žinai?
Prisimerkė.
-Neužtenka tau Monicos, reik jau ir kitos?

-Nes aš ją pažystu. Jei ji taves nemylėtu, ji tau dovanos nebūtu nupirkusi ir pasilikusi su manimi ar dar kokiu kitu vyru.
Atsiduso.
-Monica man yra praeitis.
Sumurmėjo.

-Supranti, kad man jau nebesvarbu ar ji mane myli ar ne? Jūs vistiek liksit kartu ar aš to norėsiu ar ne.
Papurtė galvą ją nuleisdamas.

-Tegul Masha pati nusprendžia su kuom ji nori būti. Aš jos neverčiu būti su manimi.
Sumurmėjo ir daugiau nieko netaręs įsikišo lazdelę atgal į rankovę.

-Jai bus "sunku pasirinkti" ir galiausiai nenorės palikti būsimų vaikų tėvo, taigi. Daryk išvadas.
Jau nebelabai suprato ką sako, nes buvo žiaaauriai nelaimingas.