Parkas

- Well, arba aš meikinu verandą vienas ir padarau tai greitai, kokybiškai, arba... kviečiam darbininkus, kurie užtruks ilgai, paims daug pinigų ir viską padarys pakankamai kokybiškai, užtat kaimynams nekils jokių įtarimų, - paprastai išdėstė ir gūžtelėjo pečiais. - Žinai, kartais aš džiaugiuosi, kad mes gyvenam tarp paprastų žiobarų ir esam čia beveik vieninteliai burtininkai, - sukikeno.

- Apie ką gi daugiau, - pavartė akis. - Aišku, pamiršau paminėti dar vieną skirtumą, - kiek prisimerkė, palinkdamas prie Amės. - Arba tavo kieme dirbtų brigada pusamžių darbininkų, arba tavo labai labai seksualus vyras, - tyliai sušnabždėjo ir nepadoriai sukikenęs, atsitiesė. - Nu, visai, kažkokia nesąmonė, - pritardamas linktelėjo ir dramatiškai pavartė akutes.

- Eik tu, - nustebęs kilstelėjo antakius. - Jeigu tau patinka pilvoti vyrai, einantys penktą dešimtį, tada kodėl gi ne, - gūžtelėjo pečiais ir sukikeno.

- Tada galėsi mest darbą Skutelyje ir įsidarbint pas juos, - taip maloniai nusišypsojo. Ok, jeigu Allanas senas, Amė gali eit pas jaunesnius. |(
- Aš? - sumirksėjo, rankute perbraukdamas per plaukus ir nukreipdamas kiek primerktas akutes kažkur į horizontą. - Žiauriai žavingas, su beveik nežilstelėjusiais plaukais, keliom raukšlėm... - nutęsė gūžteldamas pečiais. - Pamatysim, - sukrizeno, grąžindamas žvilgsnį ties Ame.

[[I preffer this one better xDDD]]

- Aha, puiku, mes būtent ten tave ir įkišim, - sukikeno, stengdamasis kuo mažiau galvot apie Amės uniformą. - Neskubėk manęs sendint, - kiek prisimerkė.

- Turėjai tai padaryti jau senai. Rimtai. Juk dėl tos fobijos galima nueit pas psichologus, vaikščiot į hipnozes, yra juk pilną visokių būdų, nebūtinai turi rinktis patį sunkiausią, - gūžtelėjo pečiais. - Tai žinoma, kai šalia manęs tokia nuostabi jauna graži protinga žmona, - sukrizeno ir kiek palinkęs prie Amės, pakštelėjo jai į lūpas.

Atsitraukęs, atsiduso ir atvirais delnais kilstelėjo rankas.
- Aš tik pasakiau, kad tu turi ir kitų pasirinkimų. Savo galimybės žinai, - šyptelėjo. - Ir aš visai nepataikauju, - sukrizeno.

- Jei taip, tada... tavo eilė pataikauti man, - plačiai išsišiepė.

- Awww, koks visgi saldus tas melas... - sukrizeno Allas. - Nei vienos blogos savybės? Seriously? - kilstelėjęs antakius išsišiepė.

- Tai ne savybė. Tai charakterio bruožas, už kurį esu neatsakingas, - sukikeno, puikiausiai išgirdęs Amės murmėjimą. Nutaisęs tokį... pasitenkinimo pilną veidelį, apkabino žmoną.
- Tobulų šiaip nėra, bet mūsų šeima išimtis, - tyliai sukikeno.

- O aš viena tokią tobulą moterą vedžiau, - šypsodamasis tarė. - Gerai, saule, judam gal link namų jau? - pasiteiravęs sukikeno.

- Kaži apie kurią, - pavartė akis, prie savęs glusteldamas Amę. Išgirdęs moters sutikimą, taip pat pakilo nuo suoliuko. Nužvelgęs pamažu tuštėjantį parką, visgi jau artėjo pietų metas, o tokiu laiku šioje vietoje daugiausia vyravo maži vaikai ir jų tėvai, nusišypsojo ir pasisuko į Amę, kurią švelniai apkabinęs per josios liemenį, lėtu žingsniu pasivedė link namų.

Parku vaikšitnėjo Andrew. Karts nuo karto atsisėsdo ant suoliukų, kad pailsėti. Tačiau jo pasivaikščiojimas buvo nutrauktas, kai jis pamatė Akimi su Ashley parke. Stengdamasis, kad ji jo nepamatytų, nusuko veidą ir išlėto stengėsi praeiti pro ją nepastebėtas.