Allano

- Kaip miela iš tavo pusės, - plačiai nusišypsojo. Dar keliais gurkšniais pabaigęs kavą, pakilo nuo kėdės ir įdėjęs puodelį į kriauklę, pasirąžė.
- Ok, mieloji, palinkėk man sekmės ir einu dirbt, - sukrizeno, pasisukdamas į Amę.

- Nee, žinoma ne, - nutaisęs kuo rimtesnę miną patikino sulinksėdamas. Nužvelgęs Amės veidelį, su lig atodūsiu nusišypsojo.
- Sekmės linkint ačiū nesakoma, - sukrizeno.

- Puiku, tada neskubėsiu ir aš, - sukrizeno. Pristūmęs savo kėdę, apėjo stalą ir pasiekė duris į galinį kiemą [[pasirodo dar tokias duris turim xDDD]], kurias pravėręs, išėjo į lauką. Iš tolesnio atstumo nužvelgęs namą ir įvertinęs būsimos terasos dydį, kiek prisimerkė. O tada išsitraukė lazdelę ir pradėjo burti. Juk Allanas neketino statyt visokių pamatų, nešiot lentas, pilt cementą ir daryt dar ką nors pats, pfff.

Nusprendęs šį kartą dirbti be jokių planų, skirtingai nei aną kartą, visgi juk tai buvo paprasčiausia terasą, kurią stipriai panorėjus, Amė būtų galėjusi pasidaryti pati, o ne antras aukštas, kuris bet kada gali sukrist tau ant galvos ir užmušt, Allanas mostelėjo lazdele, paburdamas kelias kažkokio tamsaus medžio lentas. Iš jų sukurpęs tokią... nežinau, kelių centrimetrų pakylą nuo žemės, kuri ir turėjo būti visos teraso pagrindas, apstatė ją turėklais (aišku palikdamas neapstatytą nulipimą nuo tos nežymios pakylos), nestorom kolonom ir stogeliu, saugančiu nuo saulės. Vienam kampe išbūrė šviesios medžiagos minkštą, neaukštą sofutę, einančią aplink turėklus nepilno kvadrato principu ir tokį patį tamsaus medžio neaukštą staliuką. Kitam kampe (kampus apstatė baldais tam, kad nebūtų kliudomas praėjimas, kurį sudarė atstumas nuo galinių durų per terasą iki nulipimo nuo pakylos), pastatė kelis pufikus. Ko reikės - Amė dasidės. Pabaigęs, praėjo pro slankiojančias stiklines duris į virutvę ir iš vidaus užtraukė užuolaidą, kad kaimynams nebūtų taip gerai matomas virtuvės vidus.
- Ami? - negarsiai kreipėsi į žmoną, tuo atveju, jeigu Ashlė dar miegotų pietų miegelį.

[[ http://4.bp.blogspot.com/-BgOpdnCW3Cg/TgDISaBFs5I/AAAAAAAAAek/2v-bVAroEqc/s1600/balcony2.jpg
kažkas tokio, tik gerokai gražiau xD]]

Norėjęs eiti į svetainę, ar lipt į antrą aukštą, Allanas apsisuko išgirdęs žmonos balsą sklindantį iš vonios. Koja stumtelėjęs kiek praviras duris ir tokiu būdu jas atvėręs plačiau, kad galėtų įeiti, žengė į vonios kambarį.
- Kažkas nutiko? - pasiteiravo, nužvelgdamas išverstas spinteles.

Išgirdęs Amės problemą, Allanas net prunkštelėjo.
- Padariau terasą, - pareiškė, išsitraukdamas lazdelę. Ja mostelėjęs su lig murmesiu "Accio Amės lazdelę", netrukus ištiesė moteriai tą medžio gabalėlį, kuris atskrido Allui tiesiai į rankas.

- Visai negreitai, - susiraukė, bandydamas įvertinti laiką, kurį praleido darbuodamasis kieme. Įsikišęs savo lazdelę atgal, kiek prisimerkė nužvelgdamas Amę.
- Tavo vietoj jos daugiau nepamesčiau. Ropodama po grindis Ashlė gali ją surast. Juk supranti, kas tada būtų? - sukikeno.

- Todėl kitą kartą būk atsargesnė, - sukikeno. - Dėl to galiu ir nesiginčyti, - gūžtelėjęs petukais išsišiepė ir atsakė į bučinį.

Amei iš lėto atsitraukus, nenoriai atplėšė savo lūpas nuo moters ir pakėlė žvilgsnį į jos akutes.
- Nuostabu, sekmės, - nusišypsojo. Jai palikusi vonios kambarį, o netrukus ir namus, Allanas lazdelės mostu sutvarkė čia padarytą moters betvarkę ir išėjo iš patalpos, paskui save užverdamas duris. Nužygiavęs į svetainę, kadangi iš antro aukšto nesigirdėjo nei Ashlės Kim, nei Monicos, prisėdo ant sofos, pro langą stebėdamas tai, kas vyko kieme pas kaimynus.

Per laiką kol Amės nebuvo nenuveikęs nieko įdomaus, jai galiausiai grįžus, patapšnojo į vietą šalia savęs ant sofutės, kviesdamas ateit moterį arčiau.
- Viskas gerai? - su šypsena pasiteiravo.

Pasekęs moters žvilgsniu iki jos ženklo, labai keistai ryškiai šviečiančio, nežymiai susiraukė. Jam visai nepatiko tokie MV bajeriai.
- Kas vyksta? - sumurmėjo.

- Gal tavo Voldemortas galiausiai mirė? - pateikė pasiūlymą, kuris paprastai nebuvo logiškas, tačiau turint omeny dabartinę situaciją, įgavo šiokią tokią prasmę, ir kilstelėjo antakius. Ir nors puikiai žinojo, kaip Mirties Valgytojus erzina garsiai tariamas Voldemorto vardas, nepasirūpino jo pakeisti kokiu nors gražesniu žodeliu, kaip, antai, "tavo valdovas". Sugavęs išsigandusį moters žvilgsnį, ją apkabino ir priglaudė arčiau savęs.
- Nusiramink.

- Viskas bus gerai, neabejoju, - atsidusdamas patikino ir paglostė moters plaukus.