Allano

- Oi ne, - išgirdęs Amės murmesį, kiek atsitraukė, susiraukusiu veidu įsižiūrėdamas į jos akis. - Privalai būti atsargi.
Jai pradėjus apie Mo, tik gūžtelėjo pečiais. [[būtų nuostabu, jei Moncės nejudintum, nes turėsiu rašyt penkiolikos minučių postą apie ją jeigu taip padarysi xDD]]

- Aha, atsargi. Tu visada atsargi, - linktelėjo, nejučiom prisimindamas tai, jog Amė nelaimes prie savęs kaip ir traukia. - Trumpam. Labai trumpam. Tik apsižiūri, įvertini kas nutiko ir grįžti namo. Supratai? - prisimerkė.

Žvilgsniu nulydėjęs moterį, sunkiai atsiduso perversdamas akis. Išgirdęs užsitrenkiančias namų duris, kas reiškė tai, jog Amė išėjo, pakilo nuo sofos. Pasiekęs langus, keliais pirštais praskleidė užuolaidas ir kiek prisimerkęs nužvelgė apylinkes, kuriose švietė tik geltonos žibintų šviesos ir įvairios silpnesnės švieselės iš gretimų namų. Užskleidęs užuolaidas, lėtu žingsniu išėjo iš svetainės, prieš tai nepamiršdamas išjungti kambaryje šviesos, ir nuėjo į virtuvę. Užkaitęs arbatinį, mat tikėjosi, jog grįžusiai Amei reikės išgerti arbatėlės ir nusiraminti, prisėdo ant kedės, pirštais barbendamas į stalo paviršių.

Po tiekos laiko Amei vis dar negrįžus namo, Allas pradėjo nerimauti. Pakilęs nuo kedės arbatinukui pradėjus švilpti, paruošė puodelį arbatos. Spėjęs pamaišyti į arbatą įdėtą curkų šaukšteliu, pasisuko koridoriaus pusės link, nes išgirdo prasiveriančias, o netrukus ir su dideliu trenksmu užsiveriančias namų duris. Nieko nesakęs, vėl nusisuko į puodelį ir iš jo ištraukęs šaukštelį, kurį įdėjo į kriauklę šalimais, apsisuko ir pasiekė stalą.
- Hey, - pasisveikino su į virtuvę atėjusia žmona, stengdamasis jos veide nuskaityti jos emocijas.

Norėjęs kažko klausti, tik užsičiaupė sulaukęs bučinio ir kiek prisimerkęs, į jį atsakė. Ilgai jo netęsęs ir nevystęs, uždėjo rankas žmonai ant pečių ir atsitraukė.
- Kas nutiko? - susirūpinęs pasiteiravo.

Išgirdęs apie Voldemorto mirtį, gerokai nustebintas tiek savo ankstesnio spėjimo tikslumu, tiek pačiu faktu, išpūtė akis.
- Negaliu patikėti, - susiraukęs sumurmėjo. - Nors žinai, jam taip ir reikia, - tvirtai pareiškė, pakeldamas žvilgsnį tiesiai į moters akis. Jos veide pastebėjęs akivaizdų susinervinimą, ko šiaip ir buvo galima tikėtis (nors galbūt labiau tikėtina buvo tai, jog Amė ant voldžio kapo galėtų sušokti polkutę su ragučiais), kilstelėjo antakius.
- Kas tai padarė, Ame? Kas užėmė jo vietą?

Vos išgirdęs apie SENUS pažįstamus, atsišliejo nuo moters perversdamas akis. Vis ta Amės praeitis ir jos seni pažįstami. Nelabai norėdamas gilintis į siatuaciją, kurį, iš tiesų, jį domino labiausiai, mostelėjo į puodelį ant stalo.
- Padariau tau arbatos, padės nusiraminti, - nusišypsodamas pareiškė.

Po Amės žodžių, tiesiog gūžtelėjo pečiais.
- Neabejoju, kad visą šitą reikalą labai greitai išpūs Magijos Žinios ir kiti laikraštukai, taigi visvien viską sužinosiu, - sukikeno. Atsidusęs, prisėdo ant kėdės prie stalo ir nagu ėmė krapštyti kažkokią išsikišusią medinio stalo atplaišą.
- Tau viskas gerai? - tyliai pasiteiravo.

- Jie parašys kaip jis mirė, kas po velnių jį nudėjo ir... nežinau, juk tai ne aš sukuosi laikraščių industrijoje, - sukrizeno. - Nors tiek gerai, - nusišypsojo išgirdęs atsakymą.

Pakako Allanui išgirsti "mokėmės vienoje mokykloje", ir susiraukė. Visi žinom, kad Amė mokėsi Durmštrange, kur buvo viena iš nedaugelio merginų. Nelabai patenkintas, kad nei iš šio, nei iš to žmona pradėjo kalbėti apie jųdviejų su Ashle (ne)palikimą, suėmė moters delną ir priglaudė jį sau prie skruosto.
- Jis juk gerokai daugiau nei tavo klasiokas ir šiaip pažįstamas, tiesa? - žiūrėdamas jai tiesiai į akis kilstelėjo antakį.

Aiškiai supratęs gautą užuominą, iš lėto paleido moters delną, vis dar stebėdamas jos veidą.
- Taigi... - kiek pritildytu balsu prabilo. - ...apie kelis tavo 'pažįstamus' aš dar nežinau?

Well duuh, Allas tikrai pyko - jam jau tikrai nusibodo kas kažkiek laiko iš Amės pusės išgirsti kokią nors sensaciją, susijusią su jos praeitimi. Stengdamasis išlaikyti kuo abejingesnį veidą, gūžtelėjo pečiais ir pakilo nuo kėdės.
- Būtų puiku, jeigu puodelį pati susiplautum, - sumurmėjo, omenyje turėdamas puodelį nebesamos arbatos. Nesugebėjęs daugiau ištarti nieko prasmingesnio, tiesiog paliko virtuvę ir nuėjo į savo miegamąjį. Įsijungęs naktinę lempą, skleidžiančią blausią šviesą po kambarį, atsigulė ant lovos ir susidėjęs rankas ant pilvo, įsižiūrėjo į lubas.