Hansson' rezidencija

Mo šypsodamasi pavartė akis.
- Pasaulis sukasi ne vien aplink mus.
Sukikeno.

- O gal vis dėl to tik aplink mus?
Reesas sukrizeno.

- Kad matytum apie save besisukantį pasaulį, turi būti gerokai padauginęs. Ar šiaip privartojęs.
Prisimerkė Mo.
- As far as I know, tu nevartoji nieko, išskyrus nepiktyiškai alkoholį?
Sukrizeno, prieidama arčiau.
- Ok, žinoma, pakalbėkim apie mus. Apie tave.
Bakstelėjo pirštu vaikinui į krūtinę, įsmeigdama akis į jo veidą.
- Skaičiau Magijos Žinias.

- Duuh, aš iki tavo sutikimo buvau pats didžiausias girtuoklis ant šio svieto.
Prisimerkė nepatenkintas merginos fraze.
- Rly? Patiko?
Išsišiepė.

- Kaip miela žinoti, kad tave padariau normaliu žmogumi.
Pergalingai išsišiepė Mo ir sukikeno.
- Mėgaujiesi žudydamas žmones ir tau tai malonu? Čia kas, naujas tavo įvaizdis?
Kilstelėjo antakį.

- Aš jų net nežudau, duuh, visi viską daro už mane.
Sukikeno.

- Kodėl niekad nesakei man apie savo tėvus?
Sumurmėjo kiek prisimerkusi.
- Atrodo, kad laikraštis apie tave informuotas daugiau negu aš.
Taip lyg ir priekaištingai tarė ir prikando lūpą.

- Aš irgi apie tave neką težinau.
Iškėlė antakį.

Mo akimirksniu susiraukė.
- Aš tau apie save nemažai pasakojau, nesakyk, kad niekad manęs nesikausei?
Prisimerkė.

- Na, tau reikėjo tiesiog paklausinėti manęs, o ne tylėt.
Gūžtelėjo pečiais.

- Ką manai apie trumpą išsiskyrimą?
Kilstelėjo antakį Mo ir nusisukusi nuo Reeso paėjo kiek toliau.
- I mean, netikrą išsiskyrimą.
Skubiai pridūrė.
- Grynai dėl tetos.
Sumurmėjo ir prikando lūpą, vis dar stovėdama į vaikiną atsukusi nugarą.

- Tu juokauji?!
Prisimerkė.

- Tau atrodo, kad aš juokčiaus?
Kilstelėjo antakį, žvilgteldama į vaikiną sau per petį.

- Gerai. Išsiskirkime.
Susiraukė vaikinas.

- Dėl dievo, Reesai, tik fiktyviai.
Pavartė akis ir vėl nusisuko.
- Juk ne povisam.

- Bet tai vistiek.
Susiraukė.
- Pati sakei nepasiduoti, priešintis Amikei, o dabar?

- Klausyk, Reesai, pykčiais nepasieksiu nieko, nes arba prarasiu tave, - tą, kurį myliu, arba tetą, kuri yra likęs vienintelis žmogus be seserų, primenantis apie mano šeimą.
Sumurmėjo Mo.

Išgridęs Monicos žodžius, vaikinas akimirksniu užsičiaupė.
- Atsiprašau.
Leido tylai užimti šią akimirką.

Stojus tylai, Mo nuleido galvą ir įsispoksojo į savo batų galus. Ilgai taip neišlaikiusi, apsisuko ir puolė į Reeso glėbį. Įsikniaubusi į jo pečius, stipriai apsikabino vaikiną.

Reesas švelniai apkabino merginą.
- Atleisk man...
Sušnabždėjo šią freazę merginai į ausį.

- Neturiu dėl ko tau atleisti.
Sumurmėjo kiek kilstelėjusi galvą ir šyptelėjo.

- Aš atsiprašau už tai, kad pakėliau prieš tave balsą.
Atsiduso.

- Taip būčiau pasielgus ir aš, jeigu apie išsiskyrimą būtum prabilęs tu. Nepabijočiau tau užvožti.
Tyliai sukikeno Mo. Kiek atsitraukusi, šniurkštelėjo nosimi.
- Manau geriausia bus jei į mokyklą grįšim atskirai.
Sumurmėjo. Kiek pasistiebusi, pakštelėjo Reesui į lūpas ir atsisveikinusi paliko kambarį. Išėjusi į kiemą dingo oru.

Reesas apsikabino merginą ir pakštelėjo į lūpytes. Atsidusęs, kai mergina nuėjo į kiemą, pats nusileido laiptais žemyn ir išėjo į lauką. Užėjęs už medžio dingo oru mokyklan.

Vaikinas atsirado už to pačio medžio. Pasisukęs link rezidencijos, jis greitu žingsniu nužingsniavo jos link. Įėjęs į vidų, Reesas apsižvelgė holą. Jis norėjo kaip nors vėl susivilioti Monicą, kad ji nebūtų jam, pagal jo spėjimus, nebūtų jam neištikima. Tačiau reikėjo viską puikiai paruošti. Po kelių mąstymo akimirkų jis sugalvojo nuostabų planą. Išsibūręs daug rožių, nuskabė jų žiedus ir pabėrė juos link miegamojo. Miegamąjame viską nuklojo taip pat rožių žiedais. Reesas miegamąjame išbūrė orchidėjų ir žibučių kvepalus. Atgaivinęs patalpą pavasariškai kvapai, pats vaikinas liko patenkintas savo darbu. Tuomet pats išsiregė iki apatinių ir šoko į lovą, kurioje išsibūrė rožę ir ją įsikando į burną. Keistai susidėjęs rankas vaikinas atrodė laaaabai seksualiai. Lazdele išsibūręs pergamento lapą, pašaukė Monicos pelėdą, parašė jai laišką ir įdavė jai nunešti pergamentą.