Hansson' rezidencija

Monica iš lėto atsitraukė iš vaikino glėbio. Kurį laiką tylėjusi svarstydama, ar reiktų dar labiau kurstyti Reeso ir Amiki neapykantą vienas kitam pasakant visas to įvykio aplinkybes, prikando lūpą ir pirštais perbraukė vaikinui per plaukus.
- Pasistenk pailsėt, turbūt siaubingai jautiesi, - sumurmėjo.

Supratęs, kad Monica nenori kalbėti apie persileidimą, vaikinas giliai atsiduso. Kiek susiraukęs stengėsi nuvyti visas mintis.
- Žinai... manau, mums reikia sukti skirtingais keliais.
Tylos minutėlė.

Išgirdus Reeso žodžius, Mo veidas iš susirūpinusio lėtai pavirto į ":|" rožą.
- Nesupratau?..

Reesas susisraukė matydamas Monicos išraišką. Jis atsiduso, atsargiai rinkdamas žodžius.
- Aš ne savo noru... Tiesiog Amiki mane įtikino, kad tau darau blogą įtaką. Antrą - nestosiu skersai kitiems, geresniems už mane, vaikinams kelio.

Monica pakilo nuo lovos ir įsmeigė tokį... tuščią žvilgsnį į vaikiną.
- Viskas dėl Amiki, tiesa? Nenori kentėt per mane? - iš lėto ištarė ir tokiu pačiu vėžlio greitumu už ausies užsikišo palaidą plaukų sruogą.

- Tiesiog žinau... kad aš tau per prastas.
Vaikinas užsimerkė, stengdamasis "pasislėpti" nuo tuščiojo Monicos žvilgsnio.

- Žinai, Reesai, gali nežaist ir tiesiog tiesiai šviesiai sakyt, jog tai aš tau per prasta, - sumurmėjo.

- Nejuokauk! Juk žinai, kad niekada nebūsiu toks kaip... kiti.
Sumurmėjo, turėdamas omeny Ericką.

- Tu karščiuoji, - konstatavo ir prikando lūpą. - Išgerk vaistų, išsimiegok ir kai būsi sveikas pasikalbėsim, - sumurmėjo.

Reesas prisimerkė ir papurtė galvą.
- Nė velnio aš nekraščioju. Tiesiog žinau, kad tu su manimi jautiesi ne jaukiai.

- Nepliurpk nesąmonių, - susiraukė Monica. - Juk žinai, kad aš tave myliu, - vėl iš įpročio prikando lūpą ir nužvelgė Reesą.

- Tu tikrai mane myli?
Pasisuko atsimerkęs į Monicą.

- Tu tikrai dar to drįsti klausti? - kilstelėjo antakį.

- Tiesiog manau, kad dabar nori būti kienors kito glėbyje.
Atsiduso.

- Tu... tu manai, kad aš tau neištikima? - iškėlė antakius ir nejučiom pirštais palietė brangų žiedelį ant rankos, prisimindama keleto dienų senumo įvykį orchidėjoj.

- Nelaikau, žinau, kad tu man ištikima, bet manau, kad manęs nemyli taip kaip Ericko.
Skaudžiaia atsiduso, ištardamas tą vardą.

Išgirdusi tą vardą, Mo net suprunkštė.
- Ericką? Tu beprotis, - sukrizeno.

- Žinau, kad tu jį myli. Ir jis tave myli.
Reesas taip nejučia pažvelgė į žiedelį ant Mo piršto.
- Čia nuo Ericko?

- Ne, Reesai, prašau, nebebandyk pripiršt man to idioto, - giliai įkvėpdama ištarė, bandydama daugiau nesusikikent. - Nuo draugės, - skubiai atsakė.

Reesas kilstėlėjo antakį.
- Monica, nemeluok. Prašau tavęs tiek mažai.

- Oh, gerai, - pavartė akis ir sukryžiavo rankutes už nugaros, taip paslėpdama žiedą. - Draugas. Patenkintas?

- Va. Tu trauki vaikinus o po to su jais bučiuojasi.
Reesas atsiduso.

- Nesibučiuoju, - pareiškė. Stojus nejaukiai tylai, pavartė akis. - Vienas kitas bučinys, - beveik negirdimai sumurmėjo. - C'mon, juk jie negauna to, ką gauni tu.

Reesas išplėtė akis.
- Vienas kitas?
Vaikinas sukando dantis ir apsivertęs ant pilvo paslėpė veidą pagalvėje.

- Dėl dievo, Reesai, tai juk nieko nereiškia! - prikando lūpą ir priėjo arčiau lovos.