Hansson' rezidencija

Pabudusi nuo keisto sapno, kuriame įtraukti buvo nuoga Mo duše ir ne ką daugiau apsirengę Ricardo su Reesu [[O.o]], giliai kvėpuodama ir išpilta šalto prakaito pakilo iš lovos. Įsitikinusi, kad nepažadino šalia miegojusio vaikino, supureno pagalves savo lovos pusėj ir iš spintos išsitraukė trumpą šilkinį chalatėlį. Jį užsimetusi ant pečių, laisvai surišo dirželį ties lieknu savo liemeniu ir išėjo iš miegamojo, palikdama duris kiek praviras. Vis dar bandydama atsigauti po keisto sapno, kiek drebančiom rankutėm Mo nuėjo į virtuvę. Pravėrusi šaldytuvą, ištraukė visus maisto produktus skirtus omletui paruošti, tada užkaitė arbatinį, suruošė kavos Reesui ir greit sumeikino omletą. Sutvarkiusi nežymią savo pačios padarytą betvarkę, rado padėklą, sudėjo ant jo puodelį karštos kavos, lėkštę garuojančio omleto su kažkokiu garnyru ir atsargiai viską užnešė į miegamąjį.
- Pabudom ir keliames, saulyt, - sukikeno ir ant lovos padėjo padėklą. Pakštelėjusi Reesui į lūpas, palinkėjo jam skanaus. Naktinius su chalatu greitai pakeitusi į žymiai padoresnius rūbus, Monica pasičiupo savo rankinę ir įspėjusi, kad greit grįš, paliko kambarį, o netrukus ir pačią rezidenciją.

Resas pabudo užuodęs omleto ir karštos kavos kvapą. Atsisėdęs lovoje, vaikinas šiltai nusišypsojo įėjusiai Monicai ir pažvelgė į padėklą. Vaikinas kilstelėjo antakį kai mergina pareiškė, kad trumpam išvyksta. Tačiau Reesas ja pasitikėjo. Vaikinas, susiradęs šakutę, ėmė kirsti omletą.

Monica oru atsirado prie rezidencijos. Pasiekusi nerakintas namų duris, nulenkė rankeną ir įėjo vidun. Užkilusi į antrą aukštą ir atsidūrusi miegamajame, kurį laiką tarpdury stebėjo valgantį Reesą. Galiausiai sukaupusi visą drąsa, Mo giliai įkvėpė ir įėjo į pačią patalpą.
- Turiu tau kai ką pasakyti, - įsmeigė į vaikiną kaltą žvilgsnį ir prikando lūpą.

Reesas kilstelėjo antakį.
- Klausau?

- Aš su kai kuo permiegojau, - ištarė, abiejom rankutėm stipriau suspausdama nedidelę rankinę. - Bet juk svarbiausia pasitikėjimas, o aš tau viską pasakiau, taigi viskas gerai, ar ne? - viltingai sumirksėjo.

Reesas, kramtydamas omleto kąsnelį ir jį nurydamas, užspringo. Padaužęs kumščiu į krūtinę išplėstomis akimis pažvelgė į Monicą.
- Tu ką? Su kuo?
Suriko.

- Su Ericku, - veik negirdimai sumurmėjo nusukdama žvilgsnį. - Aš... aš buvau girta, tai juk nieko nereiškia, - skubiai pridūrė teisindamasi.

Reesas prunkštelėjo.
- Nieko nereiškia?
Suriko. Atistojęs iš lovos, visiškai nesistengdamas apeiti Monicos o specialiai ją dar pastumdamas iš savo kelio, nuėjo prie spintos. Ištraukęs Monicos lagaminą atitraukė jį ir atidarė. Rankomis greitai sugraibęs jos drabužius netvarkingai sumetė į lagaminą ir jį užtraukė.
- Viso gero.
Sarkastiškai sušnypštė.

Sugebėjusi neužkliūti ir neparkristi bei galva nesitrenkti į naktinio stalelio kampą, Mo neramiai stebėjo vaikino atliekamus veiksmus.
- Ne, Reesai, prašau, - maldaujamai tarė. - Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, prisiekiu, - prikando lūpą, stengdamasi eilinį kartą nesusižliumbti.

- Sekmės pas Ericką.
Reesas pristūmė lagaminą arčiau Mo.

Monica nuleido akis ir trūkčiojančia krūtine giliai įkvėpė. Ranka suėmusi lagamino rankenėlę, laisvosios rankos delnu nusivalė nuo skruosto išriedėjusią ašarą ir nė nebežvilgtelėjusi į Reesą, apsisuko bei išėjo iš kambario, o netrukus paliko ir patį pastatą.

Pokštelėjimas ir šalia rezidencijos durų atsidūrė Alekas. Vaikinas žinoma kaip visuomet pasitempęs, elegantiškas, plaukai tvarkingai sušukuoti. Jis pasuk iš karto į vidų paskui save uždarydamas duris. Vaikinas apžvelgė holą ir prisimerkė ieškodamas dar kažko judančio čia.

Vos sužinojusi apie Reeso mirtį, o tiksliau tai, savižudybę (nors ir nebuvo tikra, jog Ami prie to neprikišo savo mažojo pirštelio), Mo atsirado prie rezidencijos. Ganėtinai meistriškai valdydama liūdesį bei ašaras, kurias ketino išverkt iki akių išdžiūvimo pačiuose namuose, mergina pasiekė duris ir nulenkė jų rankeną. Įėjusi vidun, uždarė jas paskui save ir pasisuko į holą. Pamačiusi kažkokią personą, sustingo vietoje.

Alekas atsisuko į Monicą ir kilstelėjo antakį. Raudonplaukė, madinga, didelis biustas. Taip, kaip ir Reesas ją aprašė laiške. Kilstelėjo antakį ir kiek pasijudinęs iš vietos pritipeno prie Mū ir atsargiai iš arčiau pažvelgė.
- Tu tikriausiai Monica?

Alecui žengus arčiau, Mo per žingsnį atsitraukė atgal.
- Taip, o tu kas toks? - sumirksėjo.

Alecas dar žengė žingsnelį arčiau, kai ši žengė žingsnelį atgal.
- Aš esu Hanssonas. Alecas. Ir ar tu supranti, kad per tave žuvo mano brolis?

Žengusi atgal dar žingsnelį, Mo galiausiai atsimušė nugara į duris. Sužinojusi vaikino pavardę, giliai įkvėpė, beviltiškai spoksodama į Alecą.

- Pagal laišką, kurį jis man parašė, tu buvau kalta. Ir tu buvo jo didžiausia meilė. Ir jis tau leidžia čia gyventi.
Susiraukė, ištaręs paskutinius žodžius.

- Didžiausia meilė? Prašyčiau, jeigu būtų mane tikrai mylėjęs, nebūtų taip... pasielgęs, - prikando lūpą. - Aš to nenoriu, - papurtė galvą.

- O kaip tu su juo pasielgei?
Kilstelėjo antakį. Alecas kilstelėjo antakius ir susiraukė.
- Faktiškai rezidencija priklauso tau. Reesas perrašė dokumentus.

- Ką tiksliai tame laiške parašė Reesas? - kilstelėjo antakius Mo. - Tada puiku, surask notarą ir viską atiduosiu tau, - sumurmėjo.

Reesas pavartė akimis ir iš kišenės ištraukė popieriuką bei padavė jį Monicai.

Citata :

Brangus brolau,
šiuo metu aš esu miręs ir mano mirties kaltininkė Monica Hilton (raudonplaukė, graži, didelis biustas.) Jei sutiksi ją perduok, kad ji amžiams bus mano gyvenimo meilė, kad ir kiek mylėsis su kitais, kad ir kiek bučiuosis. Rezidenciją atiduodu Monicai (jau visi dokumentai sutvarkyti ir ji yra namo paveldėtoja), tačiau tu gali pasiimti pats ir vieną kitą kambarį savo išdykėliškams žaidimams. Anw, galeonus padalinu per pusę - 250 Monicai, 250 - tau. Daugiau jokio turto neturiu, tad tai viskas.
P.S. Noriu, kad mano kūną palaidumėtet Londone.

- Tu čia nori atiduodi tą namą, tad ir ieškokis to notaro pati.

Gavusi kažkokį popierėlį, Mo jį skeptiškai nužvelgė ir išlyginusi ėmė skaityti.
- Didelis biustas, puiku, - sau po nosim sumurmėjo, akimis vedžiodama tekstą. Baigusi, prikando lūpą ir pakėlė akis į Alecą.
- Jis man niekad nesakė, kad turi brolį.

- Jis man nesakė, kad tu velniškai graži.
Prikando lūpą.

Monica sumirksėjo. Kažką neaiškiai numykusi, nuleido akutes į popierėlį ir dar kart akim permetė tekstą. O tada ištiesė popierėlį Alecui.