Hansson' rezidencija

Monica oru atsirado prie rezidencijos. Vienoje rankoje mergina laike susni popieriu, kitoje lazdele, kuria priesais save skraidino nedideli ir nelabai sunku savo lagamina. Pasiekusi ir kazkokiu budu atidariusi rezidencijos duris, iejo vidun, pirmiausia iskraidindama lagamina. Trumpai zvilgtelejusi i Aleca, syptelejo jam ir nusisuko uzdaryti duru.
- Dabar oficialiai esi rezidencijos savininkas, o as tik nuomininke, - sukikeno ir vel atsisukusi i vaikina, sustingo. - Ou... - nutese is leto nuziuredama Aleca, o tiksliau tai, jo raumeninga krutine ir tobula sixpack'a.

Alecas pažvelgė į atvyksuią Monicą su lagaminais, ir išgirdęs, kad ji tik nuomoninke. prunkštelėjo. Po kelių akimirkų žilgtelėjęs į Monicos žvilgsnį ir pasekęs juo iki prasegtų baltinių apnuoginančią krūtinę, vėlgi kilstelėjo akis į Monicą ir atsiprašomai šyptelėjo.
- Žinai, apart šitų baltinių nieko daugiau nebuvo, tad tik tos ir tebuvo pasirinkimas.

- Viskas... gerai, - pralemeno atplesdama akis nuo vaikino ir kilsteldama jas mazdaug ten, kur turejo but pacio Aleco akys. - Tau ju reikes, - sumurmejo istiesdama dokumentus vaikinui.

Alecas žvilgtelėjo į dokumentus ir atsistojo nuo sofutės. Išsitiesęs vaikinas priėjo arčiau Monicos ir žvilgtelėjo į dokumentus. Prikando lūpą.
- Niekada man nesisekė saugoti dokumentų.
Sumurmėjo, tačiau paėmė popierius.

- Tam yra skirti seifai, - sukikeno kilsteldama antaki.

- Būtų gerai, jei tokį turėčiau.
Sukikeno ir žvilgtelėjo į lagaminą.

- Po galais, tu juk burtininkas, ar ne? - pavarte akis Mo. - Ir budamas burtininku, galetum labai paprastai i baltinius isisiut sagas, - prikando lupa.

Alecas, nepajundidamas veido ir pasimetęs situacijoje, pažvelgė į dešinę ir į kairę.
- Prie ko čia... baltiniai?
Kilstelėjo antakį.

Monica priejo dar kiek arciau ir prikandusi lupa, sueme rankutem neuzsagstomu Aleco marskiniu atlapus, kuriu deka matesi apnuoginta vaikino krutine.

Alecas nustebintas kilstelėjo antakį ir laukė tolesniu Monicos veiksmų.

Mo issitrauke lazdele ir kai lengvai ja mostelejo i Aleca, na, tiksliau, i jo marskinius, juose atsirado pora sagu. Rupestingai jas susagsciusi ir padariusi vaikina ne toki geidziama ar bent jau ne taip lengvai pasiekiama, atsitrauke per gerus pora zingsniu ir issisiepe.
- Taip geriau.

Alecas išspaudė mažytę šypsenėlę ir linktelėjo, pats nuleisdamas akutes ir žiūrėdamas į baltas sagutes, ką tik atsiradusias ant baltinių. Vėl kilstelėjęs antakius linktelėjo.
- Taip žymiai geriau.

Mo syptelejo.
- Kaaay... - atsiduso dar kart mosteldama lazdele ir si kart nuo zemes kilsteldama savo lagamina. - Reik issipakuot, - tare pasijudindama is vietos. Laiptais uzkelusi lagamina ir save pacia, kaip zadejo, nuejo i kazkuri sveciu kambari, o ne i savo miegamaji.

Alecas dar kartą pastovėjo vietoje, tada apsisuko ir užšokęs laiptukais, pasuko visiškai į priešingą koridoriaus pusę. Priėjęs savo kambario duris, nulenkė metalinę rankeną ir įėjo į vidų paskui save uždarydamas duris. Alecas priėjo prie rašomojo stalo ir atstūmęs vieną stalčių išsiėmė knygą. Alecas priėjo prie lovos ir ant jos atsigulė, praskleisdamas knygą ir ieškodamas įdomaus skyriaus. Vaikinas greitai pajuto, kaip prakaituoja jo kūnas ir pasisuko į langą - jis atidarytas. Gūžtelėjęs pečiais prasisegė neseniai į baltinius įtaisytas sagas ir išsinėręs iš baltinių, numetė juos tolėliau ir grįžo prie knygos skaitymo.

Paskui save uzdariusi sveciu miegamojo duris, Mo ant zemes nuleido lagamina ir apsizvalge. Nors gyveno situose namuose jau palyginti nemazai laiko, mergina visada vaiksciojo marsrutu miegamasis-vonia-virtuve ir niekad negavo progos apziureti daugybes likusiu kambariu. Praskleidusi tamsios smelio spalvos uzuolaidas, Monica pravere abu langus ir priejo prie savo lagamino. Ji atsegusi, rupestingai i spinta sukabino savo sukneles, svarkelius ir sijonus, i komoda sukiso viska kas liko. Po dvigule lova sustumusi tuscia lagamina, Mo nusitrauke nuo saves tamsia suknele ir netrukus ja pakeite i gerokai sau per didelius marskinelius, veik siekiancius merginos kelius. Buvo ziauriai karsta. Atraitojusi rankoves iki alkuniu, susikele raudonus plaukus i virsu ir susege juos segtuku. Nepasibodejusi zvilgteleti i veidrodi spintos durelese, kur butu pamaciusi ta tragiskai sumisusi savo veideli, Monica uzdare spinta ir prigule ant minkstos aukstos lovos. Nuo naktinio stalelio pasiekusi distancini pulteli, mergina isijunge tarkim cia buvusi televizoriu ir kaip tycia, pataike ant kazkokios ispaniskos melodramos. Palikusi teelvizoriu paleista ganetinai garsiai, apakbinusi savo pagalve stebejo seriala, kurio didziaja dauguma sudare slapiu buciniu scenos.

Alecas toliau vartė knygos puslapius, tačiau visai neskaitė, o galvojo.

Po gero pusvalandžio žiūrėjimo pigią telenovelę, Mo išjungė televizorių ir nebegalėdama pakęsti kambaryje tvyrančio karščio, pakilo iš lovos bei išėjo iš nedidelės patalpos. Tiesa, miegamojo duris paliko praviras ryšium su tuo, kad sukelt šiokį tokį skersvejį. Rankute nusibraukusi nežymius prakaito lašelius nuo kaktos, perėjo koridorių ir pasiekė Aleco kambarį. Porą kart pabaladojusi į duris, nelaukė atsakymo ir jas šiek tiek pravėrė.
- Tu vakarienei norėsi ko nors? - pasiteiravo sumirksėdama.

Alecas kilstelėjo melsvas akutes į įėjusią į kamabrį be leidimo Monicą. Velnias, jai labai tiko tie marškinėliai jai tobulai tiko. Jis suklapsėjo blasktienom ir užvertės knygą, numetė ją šalin ir sukryžiavo kojas.
- Žinant padėtį šaldytuve... galėtumeu užsisakyti picos?
Sukikeno, stengdamas vyti visokias mintis ir sukoncentruoti žvilgsnį į kaktusų vazą, kuri dulkėjo ant palangės.

Nelabai kreipusi dėmesį į tai, po kur klaidžioja vaikino žvilgsnis, Mo kiek primerktom akutėm pabandė įskaityti Aleco skaitomos knygos pavadinimą. Jam prabilus, su šypsena linktelėjo.
- Man atrodo kažkur turėjau picerijos numerį, - sukikeno. Liepusi šiek tiek luktelti, Mo išėjo iš kambario ir visai netrukus grįžo su nedidele kortele, kuriuoje buvo surašyti picų pavadinimai ir trumpučiai aprašymai, numeris, bei atnešė patį telefoną. Prisėdusi šalia vaikino ant lovos, atkišo jam telefoną ir kortelę.

Alecas linktelėjo ir paėmęs telefoną bei kortelę, atydžiau apžvelgė mažoje plastikinėje kortelėje esančius skaičius. SUmaigęs juos telefono ekrane, sputelėjo žaliai šviečiantį mygtuką ir įjungė garsiakalbį.
- Klausome?
Atsiliepė moteriškas balsas.
- Norėčiau užsakyti picos su sūriu ir dešros gabaliukais. Hansson rezidencija, Londonas.
Moteriškas balsas atsakė kad "tuoj bus pristatytas jūsų užsakymas". Alecas nuspaudė raudonai šviečiantį mygtuką ir atidavė Monicai kortelę ir telefoną.

Klausydamasi pokalbio, Monica susisagstė kelias marškinėlių sagutės ties krūtine ir kiek žemiau. And yeah, nesijautė taip patogiai kaip prieš tai, bet manė, kad anaip atrodė gerokai per daug iššaukiančiai. Susikėlusi kojas ant lovos ir atgavusi kortelę su telefonu, šyptelėjo.
- Paskutinį kartą picą valgiau kai buvau dar vaikas, - kikendama prisipažino.

Alecas susigėdęs savo pusnuoge krūtinę, atsistojo nuo lovos ir susirado tuos pačius baltinius. Įkišęs rankas į rankoves, vaikinas pasitaisė juos ir grįžo į pradinę stadiją neužsisagstęs sagų. Let's face it, šiandien buvo LABAI karšta diena.
- Bus proga prisiminti vaikystę.
Blykstelėjo dantukais.

- Well, vaikystėj aplink save neturėjau tokių vyrų, - sukikeno nužvelgdama Alecą. Nuo veido patraukusi plaukus, įsipatogino lovoje ir apkabino pagalvę. - Papasakok apie save. Apie Reesą. Apie save jis labai nemėgo su manim šnekėti, - prikando lūpą.

Alecas sukikeno ir kilstelėjęs delną pašiaušė plaukus.
- Mes gimėme Lenkijoje, Gdanske. Nebuvom labai mylimi tėvų, bet ir nesiskundėm - močiutė iš tėvo pusės mums atstojo visas gimines. Močiutė mus lepindavo ir tiesiog su mumis elgdavosi kaip su vaikais, žaisdavo ir niekada neatsakydavo, kai mes prašydavome žaidimų. Reesas ir vaikystėje tebuvo tas pats karštakosi - pralaimėdavo kokį žaidimą ir iš kart apsiašarodavo bei visą dieną su manimi nesikalbėdavome, kai aplošdavau jį. Kai man jau pabodo, kad jis ištisai su manimi nekalba, pradėjau jam nusileidinėti. Mirus močiutei, vienintelė paguoda jam likau aš. Tačiau laikas ėjo ir aš pats užaugau - nebežaidžiau slėpynių, gaudynių ir panašių žaidimų. Reesas buvo įskaudintas, kai jam tai pasakiau. Tiesiog neturėjau kito pasirinkimo. Aš nepykau ant jo - priešingai, supratau jį. Juk, kai jis dar nebuvo gimęs, susitaikiau, kad mama nemyli mūsų, nes tuo metu ji laukėsi jo. Būdamas dešimties įstojau į labai mažai žinomą Lenkijos magijos mokyklą, kurioje mokėsi vienetai, tačiau viskas buvo labai sunku ir išties mokslai buvo sustiprinti. Baigęs mokyklą grįžau atgal į tėvų namus ir pradėjau draugauti su Alfreda. Nieko ypatingo nebuvo, tik vieną kartą seksas... Viskas. Ji pasakė, kad turi išvykti studijuoti kažkur, bet taip ir nepaklausiui, kur - man viskas buvo aišku. Nenūliudau, o kaip tik - užsigrūdinau nuo apgaulingų mergužėlių. Dar kelis kartus pasimylėjau su merginomis, tačiau jos nebuvo tokios... uh. Kurios patenkintų mano kūno reikalavimus. Nuo kurių aš pats pavargčiau. Reesas užaugo ir taip be dvidešimties neįsimylėjo nieko. Tačiau sutikęs tave, jis man pradėjo siųsti laiškus susijusius su juo gyvenimu... Jie buvo susiję su tavimi, su gyvenimu, su darbu, su pykčiais ir tokiais dalykais. Rašė, kad turis vaikelį ir bus labai laimingas. Aš džiaugiausi už jį. Tačiau vakar mano pelėdą parnešė jo laišką. Paskutinį. Nuliūdau ir iš karto iškeliavau čia jau žinodamas, kad teks apsigyventi Londone. Tokia mano istorija.
Sukikeno kikendamas.

Monica klausėsi Aleco žodžių su susidomėjimu. Rimtai. Išgirdusi apie Reeso būdą, nejučiom sukikeno ir pati sau linktelėjo. Žvilgsnį į dekoratyvinį pagalvę Mo nukreipė tik tada, kai vaikinas pradėjo kalbėt apie merginas, seksą ir savo poreikius. Negalėjo spoksoti į Aleco veidą, nes prisiekiu, Mo būtų nesusilaikiusi ir pasielgusi beprotiškai, juk karštis visiems muša į galvas. Vaikinui baigus ir pradėjus kikent, Monica pakėlė akutes.
- Jis sakė, jog tai buvo meilė iš pirmojo žvilgsnio, - liūdnai šyptelėjo prisiminusi savo išsidirbinėjimus ir atsikalbinėjimus prieš Reesą, neva tokia meilė neegzistuoja.