Hansson' rezidencija

- Tikrai? Net nepagalvojau.
Sukikeno. Pajutęs ant riešų tuos pačius antrankius, vaikinas pasisuko į Monicos veidą, kad jį gerai galėtų matyti. Nusijuokęs laukė merginos paskirtos "bausmės".
- Pasuk galvele.
Sukrizeno.

- Oh koks tu siandien smaikstus.
Vartydama akis sukikeno Mo ir atsitiese. Rankom sueme plaukus ir perkelusi juos ant vieno peties, priklijuotais naguciais eme braizyti Reeso krutine, palikdama labai trumpalaikes, taciau ryskias zymes.
- Net nezinau uz ka pirma reiketu tave bausti - uz tai, kad man nepasakei, jog isejai is darbo, ar uz tai, kad vos nesugadinai musu plano.
Pakele akis i vaikina.

- Oh, rly? Aš visada, pagal tave, geros nuotaikos ir šmaikštus.
Reesas pažvelgė į merginą.
- Mane privertė išeiti. O dėl planų išdavimo... iš kur tu sužinojai, kad jų vos neišdaviau Amei?
Sukikeno, teisindamasis.

- Bla bla bla.
Pavartė akis Mo.
- Privertė išeiti? Būtų įdomu išklausyti tavąją versiją.
Kilstelėjo antakius.
- Oh, juk žinai, kad aš viską žinau.
Sukikeno.

- Tu man neatskleidi svao planų, neatskleisiu savo versijos.
Sukikeno.
- Kas buvo tavo šaltinis?
Kiek susiraukė.

- Tai visai kas kita!
Prisimerkė Mo.
- Ir nepamiršk, kad šitoj situacijoj tu... bejėgis.
Žaismingai sukikeno.
- Paukštelis pačiulbėjo.
Suklapsėjo blakstienom ir išsišiepė.

- Nu vėliau gal atskleisiu.
Sukikena, įstumdamas Monicą į tokią pat padėti, kokioje prieš kelias akimirkas buvo Reesas.
- Pats žinau.
Kiek susiraukė, pasimuistydamas.
- Ir koks to paukštelio vardas?
Kilstelėjo antakį.

- Vėliau? Kada, pagal tave, bus tas "vėliau"?
Sumirksėjo Mo.
- Oh, juk puikiai žinai, kad to paukštelio vardas Amiki.
Sumurmėjo.
- O ką man dar reikėjo daryt?
Teisindamasi ištarė.
- Tu juk nuo manęs viską slepi.
Kiek prisimerkė, mesdama tokį lyg ir kaltinamą žvilgsnį į Reesą.

- Vėliau. Bus laikas, bus ir... versija.
Sukikeno, nenorėdamas prisiminti balandžio pirmosios pokšto.
- Nieko. Mėgautis.
Sukikikeno.
- Oh, tai dabar aš čia didysis visko slėpikas?
Prisimerkė.

Susilaikiusi nuo pataisymo "bus ir vaikas", Mo pavartė akis.
- Mėgautis kuo? Kad likai bedarbis?
Iškėlė antakį.
- Aišku tu! Aš juk nuo tavęs nieko svarbaus neslepiu. Kaip kad darai tu.
Sukikeno.

- O koks tau skirtumas, aš su darbu ar be jo? Galeonų turiu užtektinai, išgyvensiu.
Susiraukė.
- Oh, ne? Tai kodėl man, kai judu su Ericku pagavau pamiškėje, man prieš tai nieko apie jį nesakei?
Susiraukė ir pradėjo gan rimčiau kalbėti.

- Kodėl tau tai nerūpi? Amžinai taip nebus.
Sumurmėjo Mo. Po sekančių Reeso žodžių mergina susiraukė. Pakilusi nuo lovos, sugriebė antklodę ir ja apsigaubė.
- Maniau mes tai jau išsiaiškinom.

- Susirasiu darbą Ministerijoj, nėra skirtumo.
Vaikinas žvilgtelėjo į pakylančią Monicą. Pasisukęs į merginos veidą taip, kad gerai ją matytų, įsispoksojo į ją ir tylėjo.

Stojus tylai, Monica pakėlė akis ir įsmeigė žvilgsnį į Reesą.
- Juk tu žinai, kad tarp mūsų su juo nieko nebuvo.

Reesas kilstelėjo antakį.
- Žinau, bet prašiau su juo nesitrainioti.

- Jis mano draugas. Manau nesitrainiojimas su juo yra tiesiog neįmanomas.
Kilstelėjo antakius Mo ir ties krūtine sukryžiavo rankas.

Reesas linktelėjo ir nusuko galvą į priešingą pusę, nei buvo Monica.

- Dėl dievo, Reesai, nepradėk kiekvienam manęs pavydėti.
Kiek susiraukė Mo.
- Juk žinai, kad esu tau ištikima.
Prikando lūpą.

- Ot ir pavydžiu.
Nesusitvardęs sukikeno.
- Kažkaip man taip neatrodo.
Prisimerkė.

- Kąą? Tu manim abejoji?
Iškėlė antakį Mo.

- Kaip ir tu manimi. Visada.
Prisimerkė.

Mo prisimerkė ir, nenutraukdama akių kontakto, palenkė galvą. Kelias sekundes spkoksojusi į Reesą, žemyn nuleido rankas ir kilstelėjo žeme besivelkančią antklodę, kuria buvo apsigaubusi. O tada paliko kambarį garsiai trenkdama durimis ir nusileido į svetainę.

Reesas piktai sureagavo į tokį dramatišką miegamojo durų trenkimą ir keliskart nusikeikė. Atsidusęs, šiaip ne taip kojomis pasiekė savo burtų lazdelė ir kažkaip perdavė ją į rankas. Nusiėmęs antrankius, vaikinas greit pakilo ir nusekė paskui Monicą į svetainę.
- Klausyk, jei nori būti su manimi - negali būti su juo.

- Reesai, nešnekėk. Nuo tavo žodžių man skauda.
Susiraukė Mo, pirštų galus pridėjusi prie smilkinio.
- Kas čia per ultimatumai?
Susinervinusi atsisuko į vaikiną.

[SU ŠV. VELYKOM! :*]
Reesas atsiduso ir užsimerkė, mintyse dėliodamas žodžius atsiprašymui. Atsidusęs atsimerkė ir, priėjęs prie merginos, apkabino ją per pečius.
- Atleisk man. Juk žinai, kad esu karštakošis. Monica, aš tavęs nepavydžiu visiems vaikinams dėl to, kad tu juos patenkintum, nors šimtu procentų žinau, kad esi man ištikima. Pavydžiu dėl, kad esi tobula, graži, nuostabi, kad atstoji visas pasaulio merginas, o svarbiausia - pavogei mano širdį, tapai jos savininke ir tapai mano sielos dalimi. Štai dėl ko taip lengvai tavęs nepaleisiu.
Reesas atsiduso ir, padėjęs galvą ant merginos pieties, laukė jos reakcijos.