Hansson' rezidencija

- Ne. Kaip gali taip galvoti?
Susiraukė Mo, žvelgdama į Reesą. Kurį laiką galvojusi kaip čia aiškiai ir paprastai viską išdėstyt, giliai įkvėpė.
- Aš nėščia.
Ištarė ir laukė vaikino reakcijos.

- Tikrai?
Iškėlė antakius, omenyje turėdamas tai, kad šiandien balandžio pirmoji.

- Tu manim netiki?
Susiraukė Mo ir iš lėto primerkė akis.

Reesas kelias akimirkas, kol suvirškino visą informaciją, sedėjo išplėstom akim ir atvėpusia lūpa, ir tik po kurio laiko pajudino drebančią ranką ir uždėjo ją ant Monicos pilvo.
- Kada sužinojai, kad laukiesi?

Labai stengdamasi nesusijuokti, Mo prikando lūpą ir uždėjo delną ant Reeso rankos, laikomos ant merginos plokščio pilvo,
- Pora savaičių atgal.

Reesas švelniai perbraukė delnu per Monicos pilvą.
- Tai... gerai.

- Kas gerai?
Iškėlė antakį Mo ir žvilgtelėjo į vaikiną.

- Mes turėsime vaiką...
Nutęsė vaikinas, stengdamasis neparodyti džiaugsmo ašarų.

Nors ir be ašarų puikiai pastebėjusi džiaugsmą Reeso veide, mergina nusišypsojo ir uždėjusi ranką jam ant skruosto, įsisiurbė vaikinui į lūpas. Po kelių akimirkų nutraukusi lėtą bučinį, atitraukė savo veidą nuo jo per kelis centimetrus ir įsmeigė žvilgsnį į Reeso akis.
- Su melagių diena, brangusis.
Sušnabždėjo ir sukikeno atsitraukdama.

Reesas išgirdęs dar vieną naujieną, lyg nudegintas atitraukė ranką nuo merginos pilvo ir stipriai susiraukė.
- Negali tokiais dalykais meluoti.

Apsisukusi antklode, Mo pakilo nuo lovos ir per petį žvilgtelėjo į Reesą.
- Tokios tavo reakcijos dažnai nepamatysi, tai neįkainojama.
Sukrizeno.

Reesas, vėl atgavęs amą, irgi sukikeno. Niekuo neprisidengęs pakilo iš lovos ir priėjo prie Monicos, ją apsikabindamas.
- Priimsiu tai kaip komplimentą.
Sukikeno ir įsisiurbė į lūpas, nepaleisdamas merginos.

- Žinai, man net baisu pagalvot, ką už tokį pokštą man padarytų mano teta.
Kiek prisimerkė.
- Su ja ir prisijuokaut galima.
Nelabai linksmai sukikeno. Susimetusi rankutes ant nuogų Reeso pečių, atsakė į bučinį.

- Gerai neprasidėt su ja.
Atsiduso ir, švelniai, pirštų galiukais, dirgindamas odą, perbraukė merginai per nugarą.
- O tu žadi kitais metais mesti mokyklą?

Mo sukikeno ir dėl Reeso pirštų kontakto su merginos nugara virptelėjusi, prisiglaudė arčiau.
- Tu dar rimtai atsimeni, kad tai tau sakiau?
Iš lėto išsišiepė.
- Well, aš taip planuoju, vistiek nėra ko ten daugiau likt, kažko naujo mokykla manęs nebeišmokys.
Gūžtelėjo pečiais.

Reesas sukrizeno ir tęsė pirštų kontaktą.
- As aš minėjau kad atsimenu kiekvieną mūsų praleistą akimirką?
Sukikeno.
- Ir ką žadi metus mokyklą daryti?

- Ne, neminėjai, bet dėl to jaučiuosi labai pamaloninta.
Nusišypsojo Mo.
- Oi, ne, nedaryk to. Bandysi mane perkalbėt?
Kiek susiraukė.

- Kaip galima pamiršti nors vieną sekundę, praleistą su manimi?
Sukikeno ir įsisiurbė merginai į putlias jos lūpas.
- Aš tik paklausiu ką veiksi metus mokyklą?
Sumurmėjo.

- Haa, koks tu 6maikstus.
Prisimerkusi vyptelejo Mo. Atsakiusi i bucini, prikando lupa.
- Dar nezinau.
Beveik negirdimai sumurmejo.

- Tikrai? Nepastebėjau.
Sumurmėjo kikendamas.
- Tai kodėl čia taip?
Kilstelėjo antakį.

- Tiesą sakant, nemanau, kad ta mokykla su tokia valdžia ilgai išsilaikys.
Kiek susiraukė.
- Tau nereikia mano ateities į priekį planuoti už mane ir už ją atsakyti.
Sumurmėjo Mo ir atsitraukė.

- Ką padarysi.
Atsiduso.
- Aš neplanuoju, aš tik paklausiu.
Sumurmėjo vaikinas, laikydamas ją glėbyje ir nepaleisdamas.

- Tu bandei palaužti mane morališkai, kad aš nemesčiau mokyklos.
Sukikeno Mo prisimerkusi.
- Tau nepavyko, mielasai.
Išsišiepė.

- Tikrai ne.
Reesas sukikeno ir pakėlė Monicą nuo grindų.
- Jei mesi mokyklą, mes turėsime daugiau laiko kartu.
Kilstelėjo antakį.
- Mano planas išdegė, mieloji.
Vėl sukikeno.

- Negaliu patikėti, tavo visi planai sukasi apie mane?
Sukrizeno ir atplėšta nuo žemės įsikibo į Reesą.