Remezų Vila

- Taigi... tu pats pasiūlei, - susiraukė Mo. - Aš nejuokauju, - sumurmėjo.

-Klausyk, aš tik pajuokavau..
Meiliai tarė.
-Ryt tau užrašau vilą.

- Neišsidirbinėk, - sumurmėjo atsitiesdama ir pasitaisydama kaldrą, kuria buvo apsigaubusi. - Man nereik tavo vilos, nes aš keliauju kartu. Nuspręsta, - išsišiepė.

Mike išsižiojo.
-Aš neleisiu, tai pavojinga tavo gyvybei!Tu nežinai, ką aš įtariu..

- Nu ačiū, tai kaip ten tos lygios moterų ir vyrų teisės? - vyptelėjo aišikiai pamaniusi, jog Mike merginą nuvertina kalbai pasisukus apie lazdelės valdymą. - Ir ką tu įtari? - kilstelėjo antakį.

-Ne,aš bijau prarast tave.
Nusišypsojo.
-Aš įtariu Voldemortą.
Ramiai tarė.

- Jeigu žinotum kiek kartų aš buvau vos nenužudyta, tu pradėtum į mane žiūrėt kitaip, - sukrizeno perversdama akutes. Išgirdusi valdovo vardą, susiraukė.
- Tu juk nesiruoši kovot su juo?

-Kas tave bandė nužudyt.?
Kilstelėjo antakį.
-O,jei pasakyčiau, kad taip?

- Aplinkybės... - murmėdama nutęsė. - Tada pasakyčiau, kad esi keršto ištroškęs savižudis, - kiek susiraukė. - C'mon, Mike, prieš jį ant kojų išsilaikytum daugiausiai porą minučių. Manai gali jam kažką blogo padaryt? - iškėlė antakį.

Mike pasikasė pakaušį.
-Aš, iš tikrųjų toks ir esu Mo. Aš padarysiu viską,kad aš su juo susitikčiau.
Ramiai tarė.
-So,vis dar nori to?

- Mike... - nedrąsiai kreipėsi Mo į vaikiną ir prikando lūpą. - Ar aš tau sakiau, kad aš Mirties valgytoja?

Mike atrodo suglumo,bet to neparodė.
-Ką gi, mirsiu greičiau..

Monica apsisuko. Žvilgsniu susiradusi savo rūbus, juos surankiojo ir atsidūrusi kitoje lovos pusėje, nusitraukė nuo savęs kaldrą. Užsivilkusi apatinius, susisegė kūno spalvos liemenėlę ir užsimetė trumpą lengvutę savo suknelę. Iš po jos ištraukusi raudonus plaukus, perleido juos pro pirštus, kažkiek iššukuodama. Prisėdusi ant lovos nugara į Mike,atsiduso.
- Tu gali nemirt ir viso to paprasčiausiai atsisakyt. Jis savo paties rankomis nužudytų žmonių neskaičiuoja, - sumurmėjo ir žvelgė į ant žemės sėdintį vaikiną pro petį. - Tavo mirtis nieko nepakeis.
Kurį laiką išlaikiusi pauzę su nejaukia tyla, prikando lūpą ir užsimerkė, stipriai suspausdama akių vokus. Sužinojus Mike priešą, sprendimą priimti buvo tikrai sunku. Ir ne dėl to, jog Mo baiminosi savo Valdovo galios ir, ko gero, savo labai romantiškos mirties kartu su Miku, nors būtent taip ir buvo, Mo galvojo, kad visus planus labai greitai gali sugriauti ir ant žemės abudu nuleisti Amiki, nuo kurios daugiausia kliūtų aišku pačiai Monicai. Giliai įkvėpusi, mergina atsimerkė. Nuleidusi galvą, įsispoksojo į savo kojų pirštus ant pūkuoto kilimo.
- Kad ir ką tu nuspręstum, turi žinot, jog tave palaikysiu visapusiškai. Ir aš vis dar noriu tau padėti, - prikando lūpą.

[[Kadangi Mo stos prieš Voldį, prieš Moncę stos Amė, tada Moncė stos prieš ją, bet juk Amė ir Moncė viena kitai nieko rimto nepadarys, riiiiight? xDDD]]

[[Nieko tokio... xDDDD Awww kaip miela (chuckle)]]

Mike negalėjo patikėti Monica žodžiais.
-Tu, vis dar nori su manim keliaut pas Voldemortą?
Tarė jis žiūrėdamas į Mo kojas.

Nors Moncės ta mintis visai nežavėjo, prikandusi lūpą mergina linktelėjo.
- Noriu tau padėt.

-Klausyk, Mo man nereikia tavo pagalbos, tu susigriausi savo gyvenimą.Aš, ryt palieku mokyklą ir pradedu ieškot to...to...Bjaurybės.
Paniekinamai tarė Mike.
-Tikrai, aš tau nepatarčiau su manimi vykti, nes manau, dar apsilankyti, pas milžinus, kažkada, su jais buvau gerais bičiuliai, na ir...Gal jie man padėtų...

Išgirdusi paniekinamą Mike balso toną, Monica susiraukė ir pakilusi nuo lovos, atsisuko į vaikiną.
- Žinai... kaip sau nori. Jeigu manai, kad milžinai tau geriau palaikys draugiją nei aš ir padės daugiau nei aš, tebūnie, - ištarė. Kadangi šnekėjo vis keldama balsą, pastaruosius žodžius ištarė beveik šaukdama.

Mike kilstelėjo antakį.
-Nesinervuok....Aš nesakiau, kad milžinai man palaikys draugiją...Tu, vis dėl to nesupranti...Galbūt, jie padės kovot prie Voldemortą.
Jis atsistojo ir šiltai apkabino ją.
-Gerai, ryt iškeliaujam, tu sutinki?Bet, prisiek, jei tau kils pavojus, tu dingsi iš ten.Monica, prisiek man.
Pakuždėjo jai į ausį.

Monica pervertė akis klausydamasi vaikino žodžių dėl milžinų. Šiam pakilus ir priėjus arčiau bei merginą apkabinus, Mo akimirksniu atsileido ir prikando lūpą.
- Prisiekiu, - linktelėjo.

-Gerai...
Sumurmėjo, šiek tiek nepatikėjęs Mo žodžiais.
- Sutinki, išvykt rytoj?
Ir saldžiai pakštelėjo jai į lūpas.

- Dėl manęs nors ir šiandien. Aš pasiruošus, - patikino Mo, susidėdama rankutes Mike ant pečių.