Remezų Vila

-Gerai, dar palaukime rytojaus.Monica, jei tu apsigalvosi, aš suprasiu...
Jo balse pasigirdo nerimas.
-Dabar, dėl milžinų...Jie yra Prancūzijoje, vakaruose.Tačiau, mums reikės turėt dovaną jų Gurgui...

- Neapsigalvosiu, - patikino atsitraukdama. - Dovaną? - kilstelėjo antakį Mo. - Ar jam bus gerai, jeigu sušersiu jam visą savo kosmetiką? - sukrizeno. - Ne, rimtai, kokią dovaną? - kiek susiraukė.

Mike sukikeno.
-Kiek, žinau milžinai nemėgsta magijos...Na nemėgsta, kaip prieš juos ji būna panaudota.Gerai, pagalvokim, ką galėtume jiems padovanoti...

Mo kiek prisimerkė.
- gabalą šviežios mėsos? - išsišiepė.

-Ne...
Sumurmėjo glostydamas Mo galvytę.
-Jie, maisto gali gaut patys.Reikia, kad ta dovana tarnautų ilgai...

- Ummm... namų elfas? - kilstelėjo antakį. - Arba reikia jiems parūpinti milžinę, kad linksmiau būtų, - pakilnojo antakius iš lėto išsišiepdama.

-Jie, užmuštų tą elfą...O, dėl milžinės, nieko doro iš to nebūtų, nes niekaip mes ten jos nenugabentume.
Tada jis pakėlė antakius ir išsišiepė.
-Taigi, turiu specialiai, namuose kaldintą skydą milžinui.Ji yra nepramušamas, tvirčiausio plieno ir jis šiek tiek susėjęs su magija.Jei, jį priliečia žmogus, jis tampa normalaus dydžio tinkamo žmogui...Tačiau, jei prisiliečia milžinas jis išdidėją ir tampa nuostabu milžinui...
Jis kilstelėjo antakį.
-Taigi, ką manai?

- Idėja puiki, tik... kokio velnio milžinams gali prireikt skydo? - kilstelėjusi antakį sukikeno.

-Omg, Mo, tu tokia nežiniukė...
Meiliai tarė jis.
-Tiesiog, milžinai labai dažnai kariauja tarpusave...Ir tai būtų nuostabi dovana gurgui, manau gautume jo pasitikėjimą, kol nepasikeistų Gurgas, tačiau tikėkimės, kad taip nebus.

- Nežiniukė? Kaltink tą prakeiktą švietimą Hogvartse. Apie milžinų kovas nieks nepasakojo nei per mgp, nei per magijos istoriją, - susiraukė Mo. - Ok, - linktelėjo atsidusdama. - O Gurgas... jis maždaug milžinų vierchas? - kilstelėjo antakį ir sumirksėjo.

Mike nusikvatojo.
-O, tu gražuolyte, vėl nežinai...Nu, jo jis, kažkas, kaip vierchas, karalius...
Jis pabučiavo Monicos kaktą.
-Gerai, reik numigt, ryt laukia sunku dieną...

- Oh, tada puiku. Jeigu pelnysim jo pasitikėjimą, su jo pagalba galėsim pas Valdovą vestis visą armiją milžinų, - sukikeno. Linktelėjusi, atsiduso. - Žinai, šį vakar miegot norėčiau viena. Savo lovoj, - taip nekaltai sumirksėjo, aiškiai varydama vaikiną į jo paties atskirą kambarį.

-Taip, kodėl tu bijai ištart jo vardą?Tiesiog Voldemortas.
Jis nusišypsojo.
-Aa...A...Gerai, einu į savo kambarį.Saldžių sapnų Mo.
Šiek tiek nuraudo ir nuėjęs į savo kambariuką atsigulė lovan ir užmigo...

Mo prikando lūpą. Į savo valdovą kreiptis vardu? Neeee...
- Saldžių ir tau, - šyptelėjo. Žvilgsniu nusekusi Mike, mergina atsiduso ir išjungusi šviesą krito į savo lovą. Išsidrėbusi plačiai, per patį viduriuką, kurį laiką stebėjo tamsias lubas ir galiausiai užmigo.

Mike per miegus blaškėsi, kažką blogo sapnavo.Tada atsikėlė, jis pasžiūrėjo į laikroduką - buvo šešios ryto.Aplink veidą žliaugė prakaitas, jis gulėjo ir kažką mąstė.Tada tyliai išėjo iš kambariuko ir atsirėmė į sieną galvodamas apie Mo.Po keleto minučių jis nulipo laiptais žemyn ir pradėjo ruošti kiaušinienę su šonine.Paruošęs sudėjo į lėkštutę ir užlipo pas Mo.Pravėręs duriis atsisėdo ant lovos krašto ir liūdnai žvelgė į Mo veidelį.

Išmiegojusi ganėtinai ramiai, Monica akis praplėšė automatiškai anksti iš ryto, dar prieš į kambarį įeinant Mike'ui. Spėjusi susitvarkyti ir apsirengti paprastais kasdieniškais rūbeliais, kurių nebūtų gaila susitept pas milžinus. Prisėdusi ant lovos, žvilgtelėjo į atėjusi vaikiną ir jam šyptelėjo.
- Kažkas ne taip? - prikando lūpą pastebėjusi liūdną jo žvilgsnį.

Mike šiek tiek surimtėjo.
-Aaa..Ne, viskas gerai, Mo...Tu, tikrai tam pasiryžusi?

- Mike... - sumurmėjo Mo, suimdama vaikino ranką. - Kiek kartų aš tau tai turėsiu kartot? - kiek susiraukė. - Juk prisiekiau, kad jeigu nutiks kažkas blogo, aš visa tai pamiršiu ir iš ten dingsiu, - pavartė akis.

-Ok,ok..Šiandien labai gražiai atrodai.
Meiliai tarė.
-Gerai,pasirengus?Einu atsinešt kuprinę su tuo skydu.

- Ačiū, - plačiai nusišypsojo. - Beveik pasirengus, noriu dar tik pasiimt kelis daiktus, - prikando lūpą. - Eik, - linktelėjo pakildama nuo lovos.

-Oki.
Jis išėjo vėl į savo kambary mirktelėdamas akim.

Mo šyptelėjo. Abejingai nužvelgusi atneštą vaikino padėklą su pusryčiais, į rankas paėmė tik puodelį kavos, iš kurio vos porą kartų gurkštelėjo. Taip anksti iš ryto, o ypač, tokią dieną, apetitas visai neėmė. Žemyn timptelėjusi baltą bliuskutę, kuri geriau įsižiūrėjus gražiai persišvietė, išsitraukė savo tašę. Sukišusi į ją papildomą palaidinę, jeigu kartais prireiktų pasikeisti, įsidėjo dar keletą reikalingų daiktų ir užlipinusi tašės lipduką, persimetė ją per petį. Ko gero paskutinį kartą nužvelgusi kambarį, liūdnai šyptelėjo ir iš jo išėjo.

Mike grįžo su kuprine ant pečių
-Nu,ką judam?
Tarstelėjo apkabindamas Mo.

Pasisukusi į Mike, Mo ryžtingai linktelėjo.
- Judam.

Jis užsimerkė ir jie kartu iškeliavo į prancūzijos kalnus.