Eifelio bokštas

- Pagaliau, - sukikeno, suplodama rankutėmis. Palaukusi kol iš lifto išgūžės dauguma turistų, vėl suėmė Andrew už rankos ir kartu su juo išlipo iš lifto.

-Oho, kaip gražu. Esu pirmą kartą trečiame aukšte.-išputė akis ir sukikeno.

- Su tėvais nebuvai iki čia pakilęs? - kilstelėjo antakį. Laikydama Andrew delną savoj rankutėj, Masha priėjo prie turėklų ir į juos pasirėmusi, nužvelgė visą nuostabią paryžiaus panoramą. - Jeigu iš čia kristum, turbūt liktum be jokių šansų, - sukrizeno, šiek tiek persisverdama per turėklą.

-Ne, tada męs neturėjom daug pinigų.-atsiduso ir pasiremė į turėklus.-Eee, Masha atsargiau.-prikando lūpą.

Išgirdusi apie pinigų stygių vaikino praeityje, prikando lūpą.
- Nei vieno mūsų vaikystė nebuvo lengva, - liūdnokai šyptelėjo, tikėdamasi kažkaip paguosti ar užjausti Andrew. - Oi, nieko man nenutiks, - pavartė akis, atsitiesdama. Pasisukusi į vaikiną, paleido turėklą ir rankas perkėlė jam ant pečių.

-Na, taip, bet nereikia dabar apie tai kalbėti.-šyptelėjo.
-Tu esi man per daug brangi, kad tau kas nors blogo nutiktų.--prikando lūpą.

Puikiai supratusi vaikiną, nusišypsojo ir linktelėjo galva, nuspręsdama tos temos artimiausiu metu nebeliesti.
- Na... jeigu netyčia nukrisčiau, paskui mane šoktum ir tu, taigi... bet kokiu atveju būtume kartu, - sukrizeno, tikrai nelabai vykusiai pajuokaudama ir akies krašteliu žvilgteldama į apačią.

-Nekalbėk taip! Niekas nekris ir taškas.-prikando lūpą Andrew ir apkabino Mashą.-Gal keičiam temą?-prikando lūpą ir sukikeno.

- Ko čia dabar išsigandai? - kilsteldama antakį Masha sukrizeno. Priglaudusi savo kūną arčiau vaikino, pakėlė į jo veidą akutes.
- Čia taip gražu, - prikando lūpą.

-Juk sakiau, kad tu man esi per daug brangi.-mirktelėjo.-Visiškai sutinku.-linktelėjo Andrew.-Ir žinai kas dar nuostabiau? Tai, kad esi šalia.-šyptelėjo.

- Kas? - sumirksėjo Masha po klausimo, tačiau visai netrukus išgirdusi į jį atsakymą, nusišypsojo. - Negalėčiau net įsivaizduoti sau geresnės kompanijos šią minutę, - tyliai sukikeno. Vos kelias sekundes palaikiusi akių kontaktą su Andrew beveik nemirksėdama, pora pirštų suėmė vaikino smakrą ir kiek pasistiebusi bei artyn švelniai prisitraukusi jo veidelį, įsisiurbė jam į lūpas.

-Aš taip pat.-tyliai sukikeno Andrew ir atsakė į bučinį. Dar kelias minutes tęsęs bučinį, galop jį nutraukė ir pripildė plaučius reikalingo deguonies.-Masha...

Andrew nutraukus bučinį pačiu laiku, mat jį norėjus tęsti ilgiau reikėjo būti kokiu nors naru, kurio plaučiai be jokio deguonies galėjo ištverti gerokai ilgesnį laiką, giliai įkvėpė ir sumirksėjo.
- Mhm?

[[noriu Andrew ir Mashos vaiko. :| ]]

[[Tikrai? :OO]]
-Myliu tave.-šyptelėjo ir dar kartą apkabino Mashą.-Tikrai... daugiau jokių klaidų nebedarysiu...
Prikando lūpą.-Prašau pasakyk man... ar jau atleisi man?

[[Tikrai. Visiškai. Aš užtikrinta. xDD Man tereikia tavo pritarimo?.. nors realiai, galėčiau veikt ir be jo (wasntme) ]]

- Žinau, kad myli. Per šitą kelionę Prancūzijoj pasakei tuos žodžius mažiausiai dvidešimt kartų, - tyliai sukikeno. Po sekančių Andrew žodžių palikusi tylos pauzę (well, iš kurios pusės suprasi tylą - juk čia fone buvo kitų turistų keliamas šurmulys ir šiaip, visi kiti šalutiniai garsai), įvėlė vienos rankos pirštukus į vaikino plaukus ir pažvelgė jam į akis. Nesiteikė nieko atsakyti, nes jeigu iš tikrųjų... taip lengvai atleisti tiesiog negalėjo. Jeigu dabar Masha sužinotų apie, pavyzdžiui, kokią nors MONICĄ........

[[Aš tai sutinku xDD]]

-Turbūt dar ne...-prikando lūpą.-Man labai yra svarbu, kad tu man nors atleistum ir mano širdis vėl būtu rami...-atsiduso Andrew.-Na, jei dar esi nepasiruošus man atleisti... tai aš tikrai nepyksiu...-prikando lūpą Andrew.

[[Aaaa, turėsim vaiką!!! xD]]

- Klausyk, Andrew, - atsiduso Masha. - Viskas gerai. Aš tą kvaišą beveik pamiršau ir tau atleidžiu, - sumelavusi, sugebėjo išspausti labai natūraliai atrodančią šypseną. - Rimtai, - dar patikino. - Tavo širdis gali būti rami, - sukikeno.

[[Yay xD]]

-Ok, patikėsiu.-šyptelėjo.-Na, gerai. Nusifotografuojam ir keliaujam toliau, nes jau darosi vėlu ir dar reikia aplankyti Triumfo arką.-sukikeno.

Patraukusi rankas nuo Andrew, Masha atsuko panoramai nugarą ir rankomis už jos pasirėmė į turėklus.
- Būtų nuostabu, jeigu ten per ilgai neužtruktume, noriu į viešbutį grįžti dar iki kol sutems, - prikando lūpą, pakeldama akis į po truputį tamsėjantį dangų.

-Tai, ne. Mes tik nusifotografuosim ir persikelsim oru atgal į viešbutį.-sukikeno ir giliai įkvepęs nustatė Panoramos funkciją ir stengdamasis nedrebinti fotiko, pradėjo fotografuoti. Iš pirmo sykio sėkmingai padarius panoraminę nuotrauką, Andrew nusišypsojo.-O dabar mūsų abiejų nuotraukos reikia.-sukikeno ir paprašė angliškai kalbančio turisto, kad juos abudu nufotografuotu.-Šypsomės.-sukikeno ir apsikabino Mashą.

- Tada puiku. Tikiuosi Sergėjus nesėdi kambaryje ir nelieja ašarų dėl neužkariautos širdies, - prikando lūpą. Stebėjusi kaip Andrew fotografuoja miesto panoramą, galiausiai linktelėjo. Ranka apkabinus vaikiną, nukreipė akutes į objektyvą ir visai turistui prieš paspaudžiant mygtuką, žaismingai įgnybė Andrew į šoną krizendama, siekdama jį patį priversti juoktis. Blykstelėjusi fotiko bylsktei, paleido vaikiną ir atsiėmusi fotoaparatą, padėkojo tam žmogeliui, o tada įjungė ką tik padarytą nuotrauką - ko gero vienintelę, kur jie abu, tiek Masha, tiek Andrew, juokėsi ir šypsojosi.

-Aww, kokia graži nuotrauka. Ko gero pati geriausia.-sukikeno.-Nori dar pasižvalgyti, ar jau galim judėti toliau?-sukikeno Andrew.

- Gali būt, - sukikeno, išjungdama fotiką ir įteikdama jį atgal vaikinui. - Vaizdas čia nuostabus, bet gal jau žinok lekiam, - šyptelėjo.

-Ok, žinoma.-šyptelėjo ir atgavęs fotiką, įsidėjo jį į kuprinę. Suėmęs Mashos ranką, jie nuėjo link lifto. Spustelėjus migtuką ir atvažiavus liftui, krūvai žmonių išlipus, Andrew su Masha patys pirmi įėjo į liftą. Liftui pilnai prisipildžius žmonių, užsidarė durys ir jis nusileido iki pat apačios.-Uf, štai ir nusileidom.-šyptelėjo.-Kad būtu greičiau nukeliaukim oru prie Triumfo arkos.-sukikeno.

Nužvelgusi labai greitai čia susirinkusius žmones, Masha kiek susiraukė. Besileidžiant žemyn išgirdusi kažkokį pypsėjimą savo rankinėje, nusitraukė ją nuo peties ir išėmė pypsėti pradėjusį telefoną dėl gautos žinutės. Atsidususi ir nelabai norėdama vaikinui išsiduoti, kad čia rašo Lukas, šiek tiek pasitraukė nuo Andrew ir skubiai suminkiusi klaviatūrą, pasiuntė jam žinutę. Įkišusi telefoną atgal į rankinę, užsidėjo ją ant peties ir žvilgtelėjo į Andrew.
- Tada turim padaryti tai čia, kol likom vieni, - tyliai sukikeno, suimdama vaikino ranką.