Eifelio bokštas

-Hmm, kas ten supypsėjo?-kilstelėjo antakį.-Anw, laikykis.-sukikeno ir kai nebebuvo žmonių lifte, abudu dingo oru.

Po Violet paliktos tylos (na, netiesiogine prasme, bo juk jiedu lėkė septyniasdešimties kilometrų per valandą greičiu miesto gatvėmis su kabrioletu, tyla buvo tiesiog neįmanoma), nebetaręs nieko, nebent tai, kad mašiną jam padovanojo tėvas, kaip ir gyvenamuosius pastatus trijuose skirtinguose šalyse, bei kad jo šeimai priklauso keturių-penkių žvaigždučių viešbučių tinklas, galiausiai stabtelėjo ties automobilių stovėjimo aikštele kažkur netoli Eifelio. Radęs vietą savo mašinai, iš spynelės ištraukė raktus ir žvilgtelėjo į Vi.
- Reikės šiek tiek paeit, - pranešė, pro merginos petį žiūrėdama į netolumoj stovintį bokštą. - Tau viskas gerai? - susirūpinęs pasiteiravo po to, kai pastebėjo jos veidelyje kažkokį nežymų išgąstį.

Išgirdęs, kad Vi viskas gerai, nusišypsojo ir permetęs rankutę per sėdynę, kuria pasirėmė skruostą, dabar sedėjo pusiau persikreipęs į merginos pusę.
- Nebijau, - tarstelėjo gūžteldamas pečiais. - Ten begalė turėklų, kurie tikrai neleis iškrist, jeigu tu turi omenyje TĄ aukščio baimę, - sukrizeno. - Iš Eifelio gali iškrist tik jeigu padarai tai pats, - sumurmėjo, aiškiai užsimindamas apie čia įvykusias savižudybes. - O tu juk nesiruoši lipt per turėklus, ką? - nutaisė tokį įtarų žvilgsnį ir įsmeigė jį į Vi akutes.

- Beabejo yra, - pavartė akis nelyginant turėklai apžvalgos aikštelėse keli šimtai metrų virš jūros lygio yra pats suprantamiausiai dalykas visoje Žemėje. - Puiku! - entuziastingai šūktelėjo, nutaisydamas šypseną nuo ausies iki ausies ir išsiropštė iš mašinos. Ją apėjęs Vi dar nespėjusi išlipti, atidarė jos dureles ir paslaugiai ištiesė ranką merginai.

Išgirdęs tokį netikėtą komplimentą?, Adamas sukrizeno, tačiau nužvelgęs rimtą Vi veidelį, ūmai užsičiaupė. Paskui merginą uždaręs mašinos dureles, savam delne spustelėjo jos ranką ir švelniu truktelėjimu, prisitraukė Violet prie savęs, nors ką čia... jau ir prieš tai jie stovėjo beveik vienas prie kito.
- O tu visa atrodai nuostabiai, - su nuoširdžia šypsena tarstelėjo.

- Jau tik nereikia, - sumurmėjo perversdamas akis. Nuleidęs jųdviejų rankas kiek žemiau, palinko prie žemutės Vi ir kaktą atrėmęs į josios, nusišypsojo, įsižiūrėdamas į merginos akutes. - Neabejoju, kad ryte atrodai dar gražesnė, - sušnabždėjo. Veide išlaikęs tą pačią mielą šypsenėlę ir beveik nesumirksėjęs akių kontakto metu, netrukus kiek atsitraukė ir pasisuko bokšto pusėn. - Einam? - šypteldamas pasiteiravo.

Laisvosios rankos pagalba numygęs vieną vienintelį mygtuką rakteliuose, užrakino mašiną ir įsimetęs juos į kišenę, nukreipė akis į Vi. Pastebėjęs tas keistai žibančias jos akutes, tik nusišypsojo. Spustelėjęs merginos ranką savam delne, lėtu žingsneliu patraukė su ja bokšto link.
- Soooooo... papasakok apie save, - išsišiepė, žvilgteldamas į Vi.

- O tu... išbandyk mane, - pakilnojo antakius. - Išklausysiu jos su mielu noru, - šypsodamasis patikino.

- Gali ir nepasakot, jeigu nenori, - skubiai pridūrė po Vi atsidūsimo, bet jai pradėjus porint savo istoriją, tik neva apgailestaujamai sumirksėjo dėl per vėlai išsakytų savo žodžių. Klausydamasis merginos, keliose vietose supratingai sulinksėjo.
- Naaaaaa... - užtęsė balsę, pakeldamas žvilgsnį į Vi veidelį. - Tu bent jau turi istoriją. Ne taip, kaip kitos tuštutės šitame mieste, - sukikeno. - Ir dėl to tu man daraisi įdomi, - prisimerkęs nusišypsojo.

- Tikrai ne - kiek susiraukes skubiai patikino. - Tu ne isprotejus ir ne kvaile, puikiai zinau, ka narkotikai daro zmonems ir tai buvo visiskai pateisinama tavo atveju, - syptelejo, omenyje turedamas sunkia Vi praeiti. - Zinai, - tarstelejo, palinkdamas zemiau prie merginos,- ko gero tau buvo isrinkta labai gera klinika, nes jeigu nebuciau zinojes, tikrai nebuciau atspejes, kad vartojai, - sukrizeno. Atsitieses, sunere judvieju ranku pirstus ir eidamas, pradejo svytuoti ju rankas prieki ir atgal. - Tiesa sakant, ne, - papriestaravo. - Dazniausiai man tenka klausytis paiku kliusku blondiniu ir ju kvailu pasakojimu. Didziausia tragedija - joms nuluzo batu kulniukas arba jos nusilauze nagus, - pavarte akis.

- Šiaip, kai jos tylėdavo, buvo visai neblogai, - sukikeno, prisimindamas "turiningai" praleistą laiką su buvusiom merginom. - Mano tėvas... - nutęsė ir atsiduso. - Jis... kaip čia pasakyt, senas vilkas, - sukikeno, omenyje turėdamas tai, jog jis neturi moters, bo Ado mama mirė labai labai senai. - Tėvas turi daug pinigų, todėl patinka daugumai moterų, o tos moterys turi prisigimdžiusios kliūškų blondinių, taigi... - gūžtelėjo pečiais. - Suprantu tave dėl tavo tėvo ir pamotės, - šyptelėjo.

Su šypsena klausęsis pirmosios Vi žodžių dalies, jai prabilus apie savo ketinimus, susiraukė ir sustojo.
- Aha, labai garsiai, - prisimerkė. - Žinai, man patinka tavo užsidegimas, - sukrizeno, stipriau sunerdamas jųjų pirštus ir toliau žengdamas linkt bokšto.

- Nesigėdink, - pavartė akis. Išnėręs savo pirštus ir rankų pynės, viena rankute per pečius apsikabina Vi ir lengvai ją glustelėjo prie savęs. - Viskas gerai, tai tik rodo, kaip tu rūpiniesi mylimais žmonėm, - sukikeno.