Depp'o namai

Gurkšnodamas kavą, nukreipė akis į kambaryje pasirodžiusią Ami. Visą šlapią. Kiek prisimerkęs, lėtu, tyrinėjamuoju žvilgsniu nužvelgė niomniomnišką moterį. Jos beveik nuogu kūnu (prisiminkim, kad jį dengė tik lateksinės medžiagos suknelė) varvantys vandens lašeliai... mrarr.
- Tu mane provokuoji? - kilstelėjo antakį, vis dėl to sugebėjęs pakelti žvilgsnį iki jos akių.

Išgirdęs apie savo teisę, prunkštelėjo ir sukikeno.
- Čia mano namai, man priklauso visos teisės, susijusios jos su tavim ar ne, - kiek prisimerkęs pareiškė. - Ir kadangi aš nesiruošiu tau leisti sušlapinti mano patalus, turėsi kaip pižamą panaudoti ką nors iš mano garderobo, - sumurmėjo pakildamas nuo lovos. Pasiekęs spintą, tokią didžiūūlę, pravėrė jos dureles ir nužvelgė ant pakabų sukabintus rūbus. Užmatęs švarius marškinėlius, būtent juos netrukus ir nukabino nuo pakabos, bei ištiesė juos moteriai.
- Nors aišku gali miegot ir nuoga, pasirinkimo teisė, - vyptelėjo.

- Tada už namą akivaizdžiai permokėjau, - gūžteldamas pečiais sumurmėjo. Išgirdęs Amės nepasitenkinimą, pavartė akis ir į spintą pakabinęs nieko nebelaikančią pakabą, uždarė dureles.
- Do I look like I give a fuck? - kilstelėjo antakį, išreikšdamas kaip stipriai jam nusispjaut ar moteriai tai patinka ar ne.

- Tada ir tu verta užuojautos, - kiek palenkęs galvą į šoną, sumirksėjo. Grįžęs prie savo lovos, prisėdo ant jos krašto ir vėl į rankas pasiėmė puodelį dar nebaigtos ir neatšalusios kavos, kurios netrukus gurkštelėjo.
- Žinai... - prabilo Amei benusirenginėjant. - ...svečių miegamieji dar ne iki galo įrengti, - taip lyg tarp kitko prasitarė.

- Su Lotte gyvenom kitur, atsikrausčiau čia po jos... - kiek susiraukė, ieškodamas tinkamesnio ir mažiau skaudesnio žodžio, kaip pasakyti apie savo merginos nužudymą. - ...mirties. Jos drabužiai likę ten, taigi... - gūžtelėjo pečiais. - Nesiruošiu dėl tavęs vienos tokios principingos, kuriai neįtinka mano rūbai, lėkt ir ieškot kažkokių apdarų specialiai, - pareiškė ir gurkštelėjo kavos. Visai pabaigęs savo gėrimą, padėjo puodelį ant naktinio stalelio ir pakėlė akis į moterį. Išgirdęs apie moters pripratimą miegoti ant sofos, kas ko gero turėjo reikšti dažną jos miegojimą ant to žiauriai nepatogaus daikto, prisimerkė.
- Problemos rojuje? - kilstelėjo antakį, nepraleisdamas progos paerzinti Amės dėl šeimyninių reikalų.

- Lottė tai Charlottės sutrumpinimas ir po velnių, jis skamba begalę kartų geriau nei Amiki, - susiraukė. Oh c'mon, apie mirusį tik gerai arba nieko. - Žinai, vaikystėj turėjau nelabai stabilios psichikos kalytę vardu Amiki. Lakstė po kiemus, duodavosi su visokiais benamiais šunim ir atsivesdavo vaikučių, kuriuos skandindavom upėj. Galiausiai kalę užmigdžiau, - žiūrėdamas į Amę susakė išgalvotą istoriją. Aišku, nei vyro veide nei balse neatsispindėjo jokia melo užuomazga. Ir pritaikius Deppo žodžius realiai, buvo galima rasti šiokių tokių paslėptų minčių, kad jeigu tik norėtų, tai taip pat lengvai sutvarkytų ir pačią Amę.
- Tos "kekšės iš kampo", kaip tu sakai, tikrai primena padoresnes moteris nei tu, - gūžtelėjo pečiais. - Oh, tikrai? Sofa svetainėj dvigulė, - sumirksėjo.

- Tikrai taip sakiau? - iškėlė antakius, vaizduodamas žiauriai nustebusį. - Pardon, nepamenu, - vyptelėjo. Amei vėl pradėjus kalbet Lottę, atsiduso, nutaisydamas tokį... nežinau, labai naivų veidą.
- Ji mano mylėjo, supranti? - sumirksėjo, tačiau tuojau įsispitrijo į moters akutes ir prikando lūpą. - Oh pardon, juk tavęs niekas nemyli, negali to suprasti, - perspaustu apgailestaujančiu balsu ištarė ir galiausiai sukrizeno. - Tu juk su tuo... kaip ten jis, - susiraukė, bandydamas prisiminti Amės vyro vardą. - ...juk su juo tu tik dėl vaiko, right? - kilstelėjo antakį. Moteriai atkryžiavus rankas, žvilgsniu nuslydo jos kūnu, mat dabar ji nebesidengė rankose laikoma suknele. Oii, tie vyro marškinėliai tikrai trumpi.
- Ir kodėl gi ne? - kilstelėjo antakį, atsistodamas nuo lovos ir žengdamas arčiau Amės.

- Klausyk, sakyk tam savo vyrui ką nori, man visiškai neįdomu, juk svarbiausia, kad mes abu žinom kas tarp mūsų buvo, - kiek prisimerkė. Pro ausis praleidęs Amės žodžius apie tai, kokia stipriai mylima ji yra, kaip paprasčiausius nereikšmingus plepalus, žengtelėjo dar arčiau atsitraukusios moters.
- O tu pabandyk pasitikėti, mieloji, - per daug saldžiu, net vimdančiu balseliu sučiulbėjo. - Neabejoju, kad tau reikia pečio išsiverkti. Arba nors kam nors išsipasakoti, - sumirksėjo.

Amei nugara pasiekus sieną ir nebegalėjus niekur daugiau trauktis, Johnny priėjo artyn. Aišku, paliko padorų keliasdešimties centimetrų atstumą. Tai nebuvo daug, bet turint omeny, kad Deppas dažniausiai atstumų visai nepalaiko, tai buvo ganėtinai nemaža pažanga.
- Tu verki. O tai visai negerai. Žmonės, neturintys problemų, neturėtų verkti, - atsiduso, išlaikydamas kažkokį panašų balselį kaip ir prieš tai. Juk jei jau nori pelnyt moters pasitikėjimą nors trumpam... reikia veikt iki galo *sigh*

Moteriai pateikus klausimą, Deppas uždelsė atsakyti, lyg tyčia būtų numatęs po kelių sekundžių išriedėjusias Amės ašaras.
- Nusiramink, - švelniai sumurmėjo, susidėdamas delnus ant jos skruostų ir nykščiais nuvalydamas ašaras.

- Juk viskas gerai, tai normalu, - šypteldamas patikino, nykščiais dar kartelį perbraukdamas po Amės akimis.

[[ūū, bene trumpiausias Jonnio postas xDD]]

Ne ne, gal Deppas žmogus ir suktas ar... pripažinkim, šmikis, bet ką jau ką, bet taktiką jis rimtai išmanė ir savo, sakykim, strategijų laikėsi. Net jeigu tai buvo tikslas nuraminti moterį. Iš lėto patraukęs rankas nuo Amės veidelio, patrynė drėgnus delnus vieną į kitą ir atsiduso. Būtent šiuo momentu moteris atrodė tokia... bejėgė. O kur dar tai, jog buvo apsivilkusi trumpais, kiek permatomais vaikino marškiniais. Nesiteikęs nieko pasakyti, laukė kol prabils moteris.