Sheilos namai

Sheila lyg iš niekur atsirado prie namo vartelių.
- Pasiilgau šitos vietos, - tyliai sumurmėjo atidarydama vartelius.
Ji ramiai žingsniavo piktžolėmis apaugusio takelio plytelėm.
- Matau, po tėvo mirties sodininkas nieko netvarkė, - psidygėjusi pagalvojo ir ėmė mosuoti lazdele naikindama piktžoles, kol pasiekė namo laiptelius kieme nebebuvo nė vienos piktžolės.
- Laimei apsauginiai kerai veikia kol yra bent vienas Chantell giminės palikuonis, tad esu rami, kad žiobarai nieko įtartino nemato... - sumurmėjo išsitraukdama ant grandinėlės kabantį raktą iš po palaidinės.
Lengvai jį nusegusi įkišo į spyną ir bakstelėjo lazdele, toks užraktas garantuodavo, kad joks žiobaras neįeis į namus. Įėjusi į namus ji nusišypsojo...
- Aš pagaliau namie... - tyliai sušnabždejo.
Namai buvo kaip ir seniau, tvarkingi, puošnūs, visur pilna knygų apie magiją, kerus ir eleksyrus. Namie nebuvo nė vienos dulkelės, tarnaitė užbūrė namus, kad jai būtų mačiau darbo. Sheila vėl apžvelgė namus ir pasuko laiptais į viršų, į savo kamabrį, bet įėjusi suprato, kad čia nebe jos kamabrys, jis visai nepasikeitęs, niekas nejudinta, bet viskas atrodė negyva. Sheila atsiduso ir išėjusi iš kambario uždarė duris.
- Čia taip tuščia... - tyliai sušnabždėjo sudrebėjusi.
Galiausiai ji pasuko į tėvo kambarį. Tėvo skonis visada buvo rimtas, kaip ri šis kambarys, tamsūs atspalviai, bordinė, ruda, auksinė. Derančios viena kitą papildančios spalvos.
Lauke jau švito.
- Čia... mano kambarys nuo šiol bus čia... - sušnabždėjo ir išsikrovusi daiktus pasuko link durų.
Trumpam staptelėjusi nustatė lazdelę į save:
- Sol praesidium, - sumurmėjo ir įkvėpusi išėjo į saulę. "Ką aš daryčiau be šių kerų?" - Niūriai pagalvojo, jei vieninteliai mane išlaiko gyvą.
Sheila užrakino duris, išėjo pro vartelius ir eidama gatve išnyko, bet niekas to nepastebėjo.

Sheila atsirado prie savo namų vartelių ir apsižvalgė.
- Ji tuoj turėtu pasirodyti.

Bren atkeliavo oru visai netoli Sheilos namų. Apsižvalgiusi ir pamačiusi seserį stoviniuojančią prie vartelių priėjo prie jos.
- Sveika.
Su šypsenėle pasisveikino.

Sheila šyptelėjo:
- Sveikutė, kokie vėjai atpūtė?- klaustelėjo.

[[Ką aš žinau kokie vėjai? >.> turi pasiūlymų? Nes ji kažkaip turėtų sužinot kad Bren MV xDD]]

- Aj, šiokie tokie. O šiaip tai norėjau tave pamatyti.
Nusišypsojo.

Shei kilstelėjo antakį.
- Tu kažko prisidirbai, nes gana retai rodaisi čia, - pabrėžė pastarąjį žodį, turėdama omeny savo namus, kiema ir aplamai šią gatvę.

- Prisidirbau? Neeee...
Numojo ranka.
- O tu šiaip nelabai seniai ir grįžai, kad dažnai čia lankyčiaus.
Sukikeno.

- O tu ir seniau nesilankydavai, - savo ruožtu atsakė, neslėpdama priekaišto.

- Negalėjau lankytis kai tavęs nebuvo.
Sukikeno susinerdama rankas po krūtine.
- Žodžiu, nelabai svarbu.

Sheila kilstelėjo pečiais.
- Na gaaaal tu ir teisi.
- Tai kokia čia proga iš tiesų tavęs sulaukiau?

- Teoriškai, tikrinau ar vėl kur nors nepradingai.
Paaiškino Bren.
- Po to karto kai susitikom tau grįžus tavęs nebemačiau, tad galvojau kad gal vėl išvažiavai, su kokia užduotim.
pasakojo savo įžvalgas.

Shei prunkštelėjo.
- Ir tu tikiesi, kad aš tau nepraneščiau tokio dalyko? Be to, turiu daug reikalų pastaruoju laiku, tad net jeigu ir siūstu kur, aš nekeliaučiau, be to, šitai valdžiai aš nesu didelė mėgėja paklusti, - sukikeno.

- Tu amžinai keiti savo nuomones.
Linksmai kumštelėjo ją Bren.
- Todėl ir nebuvau įsitikinusi.

- Ei, aš nesu tokia neatsakinga kaip galiu pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, - nusijuokė pašiaušdama sesers šukuoseną.
- Taip atrodo geriau. - sukikeno.

- Gali būti.
Nusijuokė kartu su Shei.
- O taip, tikrai.
Sumurmėjo ir pakėlusi ranką atgal priglaudė sesers sušiauštus plaukus.

- Ne gali, bet yra, - sukikeno.
- Atrodai kaip sulaižytaaa... - nusijuokė ir ištiesusi ranką suvėlė sesę dar labiau.

- Kokia tu miela.
Sukikeno.
- Eii, baik!
Susiraukė ji kai Sheila vėl ėmėsi jos vėlimo. Bandė per jos rankas pirštais prašukuoti plaukus.

Sheila susijuokė iš Bren pastangų.
- Nieko neišeis, - sukikeno ir tik greičiau sti[riau pavėlusi atitraukė ranką.

- Ooh...
suniurnėjo ji.
- kokia esi...
burbtelėjo seseriai atsitraukus. tada ėmėsi tvarkyti savo plaukus.

- Nesitvarkyk o tai vėl suvelsiu, - sukikeko pamankštindama rankos pirųtus trečiam vėlimo raundui.

- Eik sau.
tarstelėjo Bren atsitraukdama nuo jos per kelis žingsnius. dėl visa ko išsitraukė lazdelę.

Sheila išpūtė akutes:
- Kas čia dabar? Nuo kada tu prieš mane lazdele mojuoji? - piktokai paklausė.

- Lazdeeeelė.
Paaiškino Bren seseriai, nesupratusiai ką ji laiko rankoje.
- Nemojuoju. Tik pasiruošiau. Dėl visa ko.
Šyptelėjo ji.

Sheila nepatenkinta pažiūrėjo į seserį.
- Juk tu žinai kaip aš nemėgstu tokių nesąmonių... kišk ją atgal ir netaikyk jos į mane.

- Pf!
Prunkstelėjo Bren.
- Dar noriu turėt plaukų ant galvos, todėl nekišiu.
Tarė ji ir kaip maža mergaitė parodė jai liežuvį.