Allano

- Ame, ne... - beviltiškai sumurmėjo, prieidamas prie moters ir susidėdamas rankas jai ant pečių. - Su vaiku ten ar be vaiko, tu rūpi man vienodai, tik turiu žinot, kad jūs visada esat saugūs, - prikando lūpą. - Visa ne, - paprieštaravo, atkirsdamas moters žodžius dėl to susipykimo.

Išgirdęs apie iki gręsusio persileidimo planuotus Amės ketinimus, susiraukė.
- Nemanyk, kad nebūčiau jūsų ieškojęs. Ir radęs.

- Aišku, kad būčiau, - paprieštaravo, ir šiaip, dėl to galėtų ginčytis dar labai ilgai, įrodinėdamas savo tiesą. Beveik nesureagavęs į Amęs pasikeitimą, gūžtelėjo pečiais. - Išvaizdą pakeisti gali, bet tavo vidus nesikeičia - yra toks dalykas kaip giminingos sielos, - plačiai išsišiepė. - C'mon, juk pamilau ne tavo išvaizdą, well taip, iš pradžių ją, bet pamilau tave, tave tokią kokią esi, - tarstelėjo, prieidamas arčiau moters.

- Oh well, ką galiu pasakyti, - gūžtelėjo pečiais, iš lėto plačiai plačiai išsišiepdamas. - Mano visi vaikai mane myli, - sukikeno. Rankomis apglėbęs liekną moters taliją, švelniu truktelėjimu į save prisitraukė ją arčiau.
- Rimtai, nešnekėk taip. Myliu tiek tave, tiek jį, - sušnabždėjo, trumpam nudelbdamas akis į A pilvą. - O tai, kad tu nešioji mūsų vaikelį, priverčia mane tavimi rūpintis tik dar labiau.

- Nereikia. Tikrai. Visvien žinai, kad tu man esi aukščiau virš visko, - nusišypsojo. - Palaukei tiek, brangioji, palauksi ir dar, - sukikeno, uždėdamas delną moteriai ant skruosto ir nykščiu pervesdamas per jos skruostikaulio liniją. - Viskas ką turi padaryti, tai pabūti kantri, - taip... nežinau,beveik paslaptingai šyptelėjo.

- Tai beabejo, - patikino linkteldamas. Nusišypsojęs, palinko prie Amės ir švelniai ją pabučiavo. - Viskas gerai? - keleto sekundžių bėgyje atsitraukęs, rūpestingai pasiteiravo.

- Paklausiu kitaip - jau TIKRAI atsisakei planų keliaut į Italiją nuo manęs slėptis? - krizendamas iškėlė antakius. - Visai ne, - kiek prisimerkęs sumurmėjo. - Aš tave myyliu, dėl to tu man rūpi, - pavartė akis, paaiškindamas elementarų dalyką.

- Vos mes viską išsiaiškinom, tu pradedi galvot apie mūsų sekantį susipykimą, - nežymiai susiraukęs sumurmėjo. - Oh ok, - kiek atsitraukė, patraukdamas rankas nuo moters veido ir talijos, jas tuo pačiu iškeldama atvirais delnais lyg pasiduodamas. - Daugiau taip nedarysiu, - sukrizeno.

Nusišypsojęs, Allas nuleido rankas ir akies krašteliu žvilgtelėjo į ant sienos kabantį laikrodį.
- Man atrodo, kad kažkam laikas keltis po pietų miegelio, - sukikeno. - Tuoj grįšim, - su šypsena perspėjo moterį ir paliko kambarį, nueidamas pas Ashlę.

*lalalala time skip'as iki vakaro, kai Ashlė vėl paguldyta miega. xD*

Kaip tik užmigdęs Ashlę ypatinga istorija apie princesę, Allanas tyliais žingsneliais nusileido į pirmąjį aukštą ir apsidairė.
- Amii? - pusbalsiu tarstelėjo, ieškodamas žmonos.

Išgirdęs Amės balselį, nusišypsojo ir nužygiavo į svetainę.
- Dabaaar taip... - nutęsė, iš jos rankų ištraukdamas knygą ir pažymėjęs skaitomą puslapį, padėjo skaitalą ant staliuko. Ištiesęs rankas į Amę, pakėlė ją iš vietos ir nieko nesakęs, išsivedė ją iš svetainės, tuoj pat ir iš pačių namų. Greitai užrakinęs namų duris, taip kaip stovi iš prieangio kartu su Ami dingo oru.

Pasigirdo tylus pokštelėjimas ir čia su gražiai įpakuota dovana atsirado Tomas.
Apsižvalgęs nusijuokė,na taip kuris namas yra Ami ir jos vyro gyvenamoji vieta jis iškart suprato tad tyliai perėjo gatvę ir netrukus stovėjo priešais namą paskutinį kart apsižvalgęs Tomas lengvai pabeldė į duris.

Allanas ir Amė atsirado kieme prie namų. Laikydamas moterį už rankos, skeptiškai nužvelgė prie durų stovintį asmenį.
- Čia dabar? - kažkaip visai nepatenkintai sumurmėjo, kartu su Ame žygiuodamas artyn durų.

Išgirdęs Amės žodžius, supratingai sulinksėjo. Vienoje rankoje laikydamas radiją, tylų,tačiau jau gerokai apsiraminusį verksmą transliuojantį, išsitraukė namų raktus ir atrakinęs duris, kurias atlapojo Amei ir svečiui, mostelėjo eit vidun.
- Tadaa... prašau, - gūžtelėjo pečiais. Paprastai Allanas su Amės giminėm būtų malonesnis, bet šitas žmogus, tarpdury stovintis, kind of sugadino vakarą.

- Kaip tik ketinau tai padaryti, - sumurmėjo pavartydamas akis. Padaręs kaip lieptas, ne, tiksliau tai kaip ir planavęs, nužygiavo į antrąjį aukštą, prieš tai ant staliuko prie telefono numesdamas raktų ryšūlį. Įėjęs į Ashlės kambarį, nevalingai nusišypsojo pamatęs savo lovoj sėdinčią mergytę, tokią visą apsiverkusią, bet tiesiančią savo mažutes rankutes į tėtį.
- Awww, mažute, išsigandai? - sukikeno, prieidamas prie mergytės ir pasiimdamas ją į savo glėbį. - Viskas gerai, - nusišypsojo ir nuo Ashlės veiduko nuvalė ašaras.