Allano

- Aha, - sulinksėjo, pakildamas iš savo vietos. - Ji kaip tik gaus progą susipažindinti su tavo kolegom-idiotais, - tarstelėjo, omenyje turėdamas Sergėjų ir Thompsoną. Užtraukęs virtuvines lango užuolaidas, į rankas pasiėmė puspilnį savo puodelį ir nužygiavo į miegamąjį.

Atsidūręs miegamajame, ant naktinio stalelio pastatė savo puoduką ir susiraukęs, užtraukė langų užuolaidas, į kambarį neleisdamas žiauriai įkyrių saulės spindulių. Atsidusęs, susirado distancinį pultelį ir įsitaisęs lovoje su beveik atšalusios arbatos puodeliu, įsijungė televizorių.

Po tų pirmųjų dešimties minučių žiūrėjimo animacinį filmuką, Allanas, beveik isteriškai krizendamas, sedėjo ant lovos krašto ir spoksojo į teliką, visai pamiršęs apie savo arbatą, kurios puodelis senai buvo padėtas atgal ant stalelio.
- Jis kempinė, bet jis kalba, tai juk genialu, - krizendamas, garsiai tarstelėjo. Aišku kalbėjo ne su savim O.o, juk girdėjo, kaip į namus grįžo Amė.

Nukreipęs žvilgsnį į kambarin įėjusią Amę, sukikeno.
- Sakai vaikams? Tada jis būtent tau, - plačiai išsišiepė, ranka patapšnodamas į vietą šalia savęs ant sofos.

- Matai, mieloji, bijau, kad jeigu su tavim žiūrėsiu tau ne skirtus filmus, tu gali... kaip čia pasakius... jų nesuprasti?.. - sumirksėjo, nutaisydamas kuo rimtesnį veidą ir pasukdamas jį į moters pusę.

- Hmm, bijau, kad tu nesuprasi filmų apie sugebėjimą susitvardyti ir pamėgti savo podukrą, amm gali būt, kad bus labai sunku tau išaiškinti apie lygią meilę tiek žmonai tiek vaikams, - tokiu pernelyg abejingu balso tonu tarstelėjo, beabejo omenyje turėdamas ne filmus, o tikrą gyvenimo situaciją.

- Juk sakiau, kad tu nesuprasi, - gūžtelėjo pečiais beviltiškai atsidusdamas.

- Nėr už ką, mano meile, - plačiai nusišypsojo. Sugraibęs nuotolinio valdymo pultelį, persijungė kitą kanalą ir atsidusęs, išsitiesė per pusę lovos, kojomis galėdamas siekti žemę.
- Mieloji, čia pirmas aukštas, kur tu krisi? - pavartė akis, visai ignoravęs, kad tai buvo retoriškas klausimas.

- Griovį? Iš kur pas mus prie namų atsirado griovys? - iškėlė antakius, tingiai atsisėsdamas vietoje. Nužvelgęs kitoje lango pusėje atsidūrusias Amės kojas, lygiai taip pat tingiai pasikėlė, lyg specialiai demonstruodamas, jog tokie moters pokštai pradėjo jau erzint. Tyliai priėjęs prie jos jai iš už nugaros, sudėjo rankas jai ant pečių ir stumtelėjo ją į priekį.
- Woop! - sukrizeno. Oh c'mon, jis moterį tik pagąsdino, visą laiką laikė ją už pečių ir nieku gyvu nebūtų leidęs jai ten nukristi O.o
- Rimtai, - atsiduso, nuleisdamas rankas Amei ant liemens ir ją nusitempdamas atgal, tik savo stiprių rankų dėka palikdamas ją kyboti tarp Allano ir palangės,kurios kitoje pusėje vis dar buvo A kojos.

- Nes ir elgiesi kaip kūdikis, - pavartė akis. Palaukęs kol Amė sukels savo kojas vidun ir atsities, galiausiai moterį paleido.
- Tiesa, nemanau, kad kūdikis galėtų elgtis kaip potencialus savižudis ir plius žmogžudys, - gūžtelėjo pečiais, turėdamas omenyje Amės ir vaikelio gyvybes, - bet tu mintį supratai, - sumirksėjo.

- Ką čia šneki? Kam tau taip daryt specialiai? - susiraukė. - Aha, skirtumas tas, kad vaikai iškrenta. Supranti, netyčia. Niekas nesisėda ant lango krašto ir bando pro jį iškristi, - sumurmėjo. - Blogai tau=blogai vaikui.

Klausydamasis Amės, pavartė akis, tačiau po jos paskutinio sakinio, prisimerkė ir į ją įsispitrijo.
- Tu manai, kad man rūpi tik dėl vaiko?.. - iškėlė antakius.