Sofi Namas.

- Pabandyk, - sukikeno, tačiau pastarojo veiksmo tuoj pat pasigailėjo, to pasekoje suskaudus šoną. Stengdamasis įsipatogint kietoje lovoje, pakėlė akis į Sofę. - Tau viskas gerai? - susiraukė, pastebėjęs kraują.

- Ahaa, su mielu noru sekanti karta sutiksiu buti ikalintas tavo rusyje ir leisiuos spardomas pusnuoges merginos, - vyptelejo. Isgirdes Sofes zodzius, nepelnytai garsiai suprunkste ir nesusilaikes sukikeno. - Zinai, tu mane suzalojai, tu ir turetum mane slaugyti, - sumirksejo.

- Tikiuosi degsi pragare, ragana, - adresavo savo frazę Sofijai ir sukrizeno. Ir taip taip, dar kartelį pasigailėjo, nes šoną pervėrė baisus krizenimo sukeltas skausmas. Iš niekur tarpduryje atsiradus elfui, Deppas nukreipė į jį akis ir sumosavo ranka atait čionais.
- Tavo ne-šeimininkė mane sužalojo, - susiraukęs pasiskundė. Aišku, nesitikėjo, kad Snukis vietoj savo sužeistos šeimininkės lėks pas vargšą Deppą, bet ei, bent jau pabandė.

- Dink dink, - mostelėjo ranka Sofei šalintis iš jo rūsio. Išgirdęs apie gyvates, labai suvaidintai ir garsiai nusijuokė, o merginai pasišalinus, susiraukęs pažvelgė į prabilusį elfą.
- Čia ji mane sunervino, - vyptelėjo. Stengdamasi nežiūrėt į kabančią Agnę, stipriai užsimerkė iš skausmo ir patogiau įsitaisė lovoje. - Klausyyyyyk... juk elfų mafija gali sutaisyt lūžusius kaulus, ką? - sumirksėjo, nukreipdamas akis į Snukių.

- Klausyk, ji tau net ne šeimininkė, - susiraukė, žvilgsniu pasekdamas elfą. Išgirdęs tą kaltės persisunkusį balselį, tik pavartė akis. - Ateik arčiau, - tarstelėjo, pirštu parodydamas elfui prieit artyn prie Deppo.

-Bet...bet aš viską darau dėl ponios..
sumurmėjo jis ir išgirdęs Deppo įsakymą priėjo prie jo klausiamu žvilgsniu akyse ir vis dar drebančiomis kojytėmis dėl to lavono palubėj.

- Bet tai, kaip Sophia su tavimi elgiasi, yra nedovanotina, - gerokai sušvelnintu balsu tarė. - Tu turėtum kuriam laikui išeiti tam, kad ji suprastų, jog be tavęs yra visiškas niekas, - kiek prisimerkė. Elfui priėjus arčiau ,Deppas suėmė jo rankutę ir įsižiūrėjo į dideles to padaro akis.
- Tu galėtum man padėti iš čia dingti, - sušnabždėjo. - Tik pagalvok kokį gerą darbą padarytum. Ir man nereiktų kankintis, - prikando lūpą, nutaisydamas kankinio veidą ir specialiai išleisdamas garsią dejonę. Neee, neskaudėjo tiek daug, bet juk elfą reikėjo įtikint dėl prastos Johnnio būklės.

- Nepakankamai dažnai, - susiraukė. - Klausyk, tu nusipelniai gyventi geriau, - įtaigiai žiūrėdamas Snukiui į akis, patikino. Nužvelgęs raktų ryšulį, kurio Deppas nusprendė iš padaro rankų neišplėšti, ką šiaip būtų įprastai padaręs, atsiduso.
- Man reikia į ligoninę, - sumurmėjo.

- Išeinu ir grįžtu kada noriu. Aš ir taip gyvenu gerai. Be to, pažadas poniai galios iki gyvenimo galo.
atsiduso jis prisimindamas savo pažadaą Sofijos senelei, kad ją saugos ir darys viską kas jai būtu geriausia.Tada drebančia ranka ištiesė raktų ryšulį.
-Bet prižadėk kad jai nekenksi.

Delsęs paimti raktus, grynai tam, kad pelnytų elfo pasitikėjimą, neatitraukė žvilgsnio nuo jo akių.
- Negalėčiau pakenkti jai labiau, nei ji pakenkė man, - šyptelėjo. Paleidęs Snukio rankutę, paėmė ištiestą raktų ryšulį. Įsikandęs į lūpą ir kęsdamas skausmą, susilenkė ir pasiekęs savo kojas, atrakino grandines, šitaip išlaisvindamas savo galūnes.

truputį su nerimu žvelgęs į deppą atrakinantį savo kojas, jis pažvelgė į kampe sumestu paveikslus, bet aišku, jis greit atsuko žvilgsnį atgal.
- dabar šeimininkė nelįs iš savo kmabrio, nes turi daug darbo. Taigi, galite išeiti pro paradines duris
greitai subėrė elfas

Atsitiesęs, atidavė elfui raktus ir iš lėto pakilo nuo lovos.
- Ačiū, - atsidusdamas padėkojo ir šyptelėjo. Kažką prisiminęs, atvertė patalynę ir iš po jos ištraukė Sofės lazdelės liekanas. - Perduok tai savo... šeimininkei, - sukikeno, ištesdamas tai, ką turėjo rankose, elfui. Prisilaikydamas lovos, iš lėto apėjo tą baldą ir tokiu pat greitumu perėjo rūsį, tada užlipo laiptais, tada kuo įmanoma tyliau perėjo holą ir išėjo pro paradines duris. O lauke dingo oru.

Elfas rankose suspaudė lazdelę ir akimis išlydėjo vyriški. Išgirdęs užsidarančias paradines duris ji greit užlėkė laiptais į šeimininkė kambarį. Pabeldęs jis tyliai pravėrė duris ir akimis apžvelgė kambarį. Sophia sėdėjo kėdėje prie rašomojo stalo ir mega greičiu baiginėjo pasirašinėti popierius. Elfui priėjus ji net neatsisuko į Snukį.
-p...panelę? Va, čia...jūsų?
Jis stovėjo ir tylėjo laukdamas jos reakcijos ir nuo stalo dingus paskutiniams pergamentams ji piktu žvilgsniu jį perrėžė.
-Jis nebūtu tau davęs jos šiaip.
Ji pervėrė jį gyvatišku žvilgsniu ir elfas iš karto papasakojo, kad davė jam raktus nuo grandinių ir jį išleido. Sophia vietoj to, kad pasiustu ir nudėtu elfą atsiduso ir atsirėmė į kėdės atlošą, bet iš karto atsitraukė, mat šukės esančios nugaroje niekur nedingo. Visa chalato nugara buvo kruvina.
-Girdėjau kaip jis dingo.
Tarė ji ir atsistojusi nuklibinkščiavo prie spintos.
-dabar padarysi taip
Prabilo ji kuisdamasi po milžinišką spintą pilną McQueen batelių, gucci rankinių ir viso kito stuff‘o.
-Nukabink tą lavoną ir pakabink jį kur nors, kad matytu visi žiobarai. Tada gauk man naują lazdelę IR, kai man ją paduosi į rankas galėsi šuoliuot į visas keturias puses paskui Deppą.
Snukis sudrebėjo ir nusilenkęs išsinešdino iš kambario. Sophia tuo tarpu susirado kažkokia suknelę ir nulindo į vonią. Po gero pusvalandžio išlindusi iš vonios įlindo į suknelę ir išėjo į koridorių. Nulipusi laiptais nuėjo į virtuvę ir žvilgtelėjo į elfą kuris jau laikė naują lazdelę. Ją p\ėmusi ji linktelėjo durų pusėn.
-Eik. Nenoriu tavęs čia laikyti.
-Šeimininke, padariau arbatos ir grįšiu kuo greičiau.
Tarė elfas ir dingo iš namų.
-Nervuoja tie elfai...geradariai paskutiniai.
Tarė ji pasiėmusi arbatos puodelį ir nuėjo į svetainę, kurioje įsitaisė krėsle.