Sofi Namas.

- Sakykim supratau, - nusijuokė. - Žinaui, man atrodo, jog ir taip per ilgai čia užsisedėjau, - tarstelėjo, pakildamas nuo sofos.

Sofi taip pat atsistojo
-Na, iškentėjai daugiau nei penkias minutes.

- Iškentėjau? - sukikeno. - Man buvo malonu, - patikino šypteldamas.

-Keista, nes kiti sako, kad su manimi sunku bendraut
Šyptelėjo prisimindama savo geriausia draugę, kurios kūno taip ir nerado.

- O man pasirodė, kad su tavim galima labai greitai susitart, - nusijuokė. Ranka perbraukęs per tamsius savo plaukus, šyptelėjo.
- Dėkui už gėrimą ir tai, kad pasipasakojai, neabejoju, kad šitokių dalykų tavo byloj radęs nebūčiau, - sukikeno.

-Byloje nerastum dar daug ko.
nusijuokė ji ir sunėrė rankas

- Kodėl aš nesistebiu? - kilstelėjo antakį sukikendamas. Iš dalies džiaugdamasis, kad per laiką šiuose namuose sužinojo ganėtinai nemažai faktų apie Sofi, tiksliau tai, apie jos gyvenimą, priėjo arčiau merginos ir suėmė jos rankutę, švelniai lūpomis perbraukdamas per jos plaštaką.
- Neabejoju, kad dar susitiksim, - tarstelėjo pakeldamas akis į merginą ir šyptelėjo. Paleidęs jos ranką, apsisuko ir išėjo į koridorių. Iš ten dar atsisveikinęs, paliko Sophios namus, o netrukus ir dingo oru.

truputį raustelėjus šyptelėjo jam
-Tikiuosi!
Spėjo sušukti jam pavėjui. Išgirdus užsidarančias duris jos veidas iš kart tapo šaltas ir žiaurus.
-Kokie mes daug žinantys. laukiu nesulaukiu, kada galėsiu tave sunaikinti.
Iškošė pro dantis ir nuėjo atgal į virtuvę.

Atstingdytas ir ne iš karto pajutęs grandines, juosiančias kiekvieną kojos apačią (nuuuu tas dalis tarp kojos ir pėdos xD), dairydamasis po ganėtinai tamsią patalpą žengė pirmyn ir iš karto tėškėsi ant kelėnų, taip gražiai sugriūdamas Sofės akivaizdoj. Rankomis įsirėmęs į žemę, žvilgtelėjo į tviskančias grandines sau už nugaros, o tada pasuko akis į Sofi.
- Kas per velnias? - susiraukęs sušnypštė.

Rūsyje įsijungus šviesai ir taip netikėtai kirtus per akis po to viso tamsumo, Deppas buvo priverstas prisimerkti ir pirštais dengtis akis, kol jos pripras prie šviesos. Kelių sekundžių bėgyje būtent tam ir nutikus, nužvelgė artyn priėjusią ir pritūpusią Sofi.
- Atsidurti tavo rūsyje? - kilstelėjo antakius, palinkdamas gerokai arčiau merginos. - Mano didžiausia svajonė, - sušnabždėjo. Oh, nu aišku, kad tai buvo sarkazmas.

- Kokia tu šmaikšti, - vyptelėjo. Sofei atsitiesus, Deppas kažkokiu būdu atsistojo, beabejo, paprastas procesas buvo labai apsunkintas dėl įtemptų grandinių, bet visvien atsistojo. - Tu manęs nenudėtum. Net jei ir norėtum, nesugebėtum, - sukikeno.

- Jei būtum norėjus, būtum praleidusi šitas ceremonijas ir mane nudėjus tiesiog iš kart, - tarė gūžteldamas pečiais. Nužvelgęs paspirtą kaulą, susiraukė ir dar paragino Sofę eit iš čia. Likęs apšviestame rūsyje vienas, na, aš nesu visai įsitikinus, kad Deppas čia buvo vienas, bo negali žinoti, kas gali gyvent rūsyje, o ta kaukolė ir kaulas pasitikėjimo visai neteikė, atsiduso ir apsidairė. Ne ne, skirtingai nei kai kurie vunderkindai, Johnnis nesinešiojo antros lazdelės ir negalėjo iš čia taip imt ir pasprukt pasivertęs kurmiu, ar stebuklingai sunaikinęs sieną. Tiesą sakant, turėjo su savimi tik pakelį cigarečių ir žiebtuvėlį, taigi būtent netrukus jais ir pasinaudojo. Tarp lūpų suspaudęs pridegtą, nikotino prisotintą lazdelę, būtent pastaroji sudedama dalis padėjo ramintis, prisėdo ant lengvai pasiekiamos lovos.

Išgirdęs kažkokius garsus, Deppas baigė žaist su savo žiebtuvėliu ir pakėlė akis į atėjusį padarą, nešantį padėklą. Nužvelgęs namų elfą ir jo didžiules mėlynas akis, belekaip išryškėjusias dėl smulkučio elfo sudėjimo, nusišypsojo, o tada nukreipė žvilgsnį į maistą. Ūū, kaip kaliniui, dienos davinys atrodo visai neblogai.
- Ji juk liepė į maistą tau pripilti nuodų, mm? - kilstelėjo antakį.

- Keista, - sumurmėjo, nužiūrėdamas suneštą maistą. - Taip, ji būtent tokia, - pakėlęs akis į elfą, tarė. - Valdžios ištroškusi veidmainė, visai kaip ir jis, - prisimerkė, omenyje turėdamas Voldemortą. Pakeitęs savo padėtį iš gulimos į sėdimą, susiraukė. - Žinai, gali pasiimti, - mostelėjo ranką į stalelį su valgiais. - Nealkanas, - sumurmėjo. Alkanas ar ne, bet Deppas nusprendė maisto neliest grynai iš principo.

- Tai ne stereotipai, tai realus gyvenimas, - pavartė akis. - O namų elfai privalo pataikauti savo šeimininkams, taigi nieko keisto, kad tu ją gini, - sumurmėjo. Išgirdęs padarėlio žodžius, tik sukikeno. - Tada tikiuosi, kad sekantį kartą atneši maisą man iš porcelianinių indų, - plačiai nusišypsojo.

- Tavo vietoj būčiau lėkęs nuo jos kuo toliau, - gūžteldamas pečiais sukikeno. - O man jos pradėjo patikt, - tarstelėjo ir nukreipęs akis į grandines ties savo kojomis, kiek prisimerkė. - Bet aha, būtų puiku, - linktelėjo. - Tarp kitko, tas vynas... jai labai brangus?.. - taip nekaltai nutęsė, nukreipdamas akis į vyno atsargas kažkur toliau.