Allano

- Po dvylikos, daugiausia keturiolikos metų, arbatos vakarėliai ir princesės jai skambės old fashioned, - tyliai sukrizeno. - O mn dar arbatos? - sumirksėjo ir kilstelėjęs puodelį prie lūpų, su visokiais šliurpimo garsais išgėrė įsivaizduojamą arbatą.

Pastatęs puodelį į vietą, Allanas susiraukė.
- Jaaaau tik čia nereikia vaidint poniutės, - sukrizeno, o tada nukreipė žvilgsnį į mamą kopijuojančią Ashlę. - Mieloji, tu gali gerti kaip tik nori, - išsišiepė.

- Ji gali išmokt arbatą gerti ir be tokių išsidirbinėjimų, - sukikeno. Pripildęs savo puodelį netikros arbatos iš arbatinio, atsigėrė pavaizduodamas Amę - ištiesindamas stuburą, nutaisydamas tokią pasikėlusią mimiką, užsimerkdamas ir atkišdamas mažąjį rankos pirštelį.

Nuo lūpų atitraukęs puodelį, Allanas nukreipė akis į jo veiksmus atkartojančią Ashlę, ir sukrizeno.
- Matai, mieloji? Mokymams nereikia daug pastangų, - nusijuokė. - Anyway, man atrodo, kad kai kam laikas pietų miegelio, - sumirksėjo, pakildamas nuo miniatūrinės kėdutės. Pristūmęs ją prie staliuko, pasirąžė ir nukreipė žvilgsnį į žmoną.
- Norėsi tikros arbatos? - kilstelėjo antakį išsišiepdamas.

Išgirdęs, kad Ashlė galbūt nenori miegot, Allanas nutaisė tokį žiauriai persigandusį veidą. Skubiai apsidairęs aplink, plačiai išplėstom akim priėjo arčiau Ashlės, laikomos moters rankose, ir prikando lūpą.
- Ashle, - labai labai tyliai sušnabždėjo. - Turi eit miegot, nes kitaip ateis baubas ir tave suvalgys, - įtikinamai suvaidino. Oh c'mon, koks vaikas nebijotų monstrų ir baubų ir pabaisų?

Po paskutiniųjų mergytės gestų išsilaikydamas nesusijuokęs, tik dėbtelėjo į Amę po jos žodžių ir priėjęs prie Ashlės lovytės, palinko virš dukrelės.
- Ir pasistenk būt tyliai, nes jie tave gali išgirsti, - sušnabždėjo. Pakštelėjęs Ashlei į kaktą, iš lėto atsitiesė ir nukreipė akis į Amę, pergalingai išsišiepdamas. Palikęs kambarį, nužygiavo žemyn, į virtuvę, kur užkaitė virdulį.

- Elgtis kaip vaikui taip pat nėra gerai, - tarstelėjo, į porą puodelių dėdamas šaukštelius cukraus, net nedirstelėjęs į žmoną per petį. Netrukus užvirus vandeniui, juo užpylė puodelius ir suruošė arbatą. Paėmęs puodelius už ąselių į rankas, apsisuko, dabar žiūrėdamas į Amę.
- Mums reikia pasikalbėt, - atsiduso, ant stalo sudėdamas puodelius arbatos.

- Suprask tai kaip nori. Tiesiog tu visada bėgi nuo nesamų problemų, - prisimerkė, įsitaisydamas priešais Amę prie stalo. - Apie vaikus. Aš nenoriu, jog tu manytum, kad aš renkuosi Violetą virš jūsų. Ir iš vis, virš "jūsų"? Die, mes juk viena šeima, - kiek susiraukė. Delnu apglėbęs šiltą puodelį kavos, laisvosios rankos pirštais suspragsėjo Amei palei veidelį.
- Žiūrėk man į akis, kai su tavim kalbu, - sumurmėjo. - Galiu tave patikint, mano vaikai man rūpi vienodai.

- O dieve Ame, mesk tą nesąmonę sau iš galvos! Vi nieku gyvu negalėtų nuskriausti savo sesers, ji ją myli, - susiraukė.

- Tavo žiniai, Vi jos vardą žino. Ji ir Ashlė buvo kartu nemažai laiko, kaip manai, kas mažyle rūpinosi, kol tu gulėjai ligoninėj ir vos nepraradai mūsų vaiko? - stengdamasis suvaldyt savo balso toną, kuris pastebimai kilo aukštyn, giliai įkvėpė ir nudelbė akis į savo puodelį, po savo žodžių palikdamas tylos pauzę. O ją visai netrukus pertraukė kažkoks barbenimas į langą - taaip, tai buvo pelėda, kurią Allanas įsileido vidun ir nurišęs nuo jos kojos laišką, išspyrė lauk atgal pro langą. Grįžęs į savo vietą, išlankstė laiškelį ir permetė tekstą akimis, o tada... tada pakėlė susirūpinusį žvilgsnį į žmoną.

- O ką aš turėjau daugiau daryt? Į namus pasikviest tavo dukterėčią, užkraut savo puskei dar daugiau rūpesčių, ar šiaip palikt Ashlę be priežiūros? - iškėlė antakius. Sulankstęs laiškelį, nusprendęs nieko dėl jo nesakyti, o ypač todėl, kad ten buvo rašoma, jog Vi turi šiokių tokių rūpesčių, kas Amei aišku yra didžiausias džiaugsmas, suėmė savo puodelį ir gurkštelėjo arbatos. Eddis? Kodėl jis norėtų susitikti su Allanu? Juk pastarąjį kartą jis sumušė Thompsoną dėl to, jog jis lindo prie Amės?

Gurkšnodamas savo arbatą, Allas stebėjo siena iš lėto ropojantį nedidelį voriuką, kol galiausiai neiškentęs tos tylos, kurios metu Amė vertino savo pifikiūro ir manikiūro būklę ar šiaip grožėjosi savo nagais, kuriuos labai greitai galima apkarpyt ir nuvalyt su nagų lako valikliu, garsiai ant stalo pastatė puodelį.
- Ji grįš tik rugsėjo viduryje, galbūt net vėliau, taigi... gali kelti vakarėlį, - sumurmėjo, vos susilaikęs nuo vyptelėjimo.

- Puiku, koks skirtumas. Kuo rečiau jūs abi matysitės, tuo mažiau kvailų barnių bus šiuose namuose, - sumirksėjo.